5G saugumo kaina: kiek kainuoja palankūs tyrimai

Net ir belaidžių technologijų užsakytas mokslininkas pripažino, jog mobilieji telefonai gali daryti žalą sveikatai

Nors belaidžių technologijų pramonė užsakė mobiliųjų telefonų tyrimą, tikėdamasi palankių išvadų, tačiau tyrimo autorius įspėjo apie rastą galimą žalą sveikatai.

Tarp George Carlo ir Tom Wheeler viskas nesibaigė gerai. Paskutinį sykį, kai du vyrai matėsi akis į akį, T. Wheeler liepė apsauginiams palydėti G. Carlo už teritorijos ribų. Kaip Mobiliojo ryšio ir interneto asociacijos (CTIA) prezidentas, T. Wheeler buvo pagrindinis belaidžio ryšio pramonės žmogus Vašingtone. G. Carlo buvo paties T. Wheeler pasirinktas mokslininkas, kuris turėjo sutvarkyti viešųjų ryšių krizę, grasinusią pasmaugti jo vaikišką pramonę dar lopšio stadijoje. Tai vyko dar 1993 metais, kai tebuvo tik šeši mobiliojo telefono abonentai šimtui suaugusiųjų Jungtinėse Valstijose. Bet pramonės vadovai žvalgėsi į daug žadančią ateitį.

Stebuklingai, be jokio vyriausybinio saugos testavimo, mobilieji telefonai buvo įleisti į Jungtinių Valstijų vartotojų rinką dešimtmečiu anksčiau. O dabar kai kuriems vartotojams ir pramonės darbuotojams pradėjo diagnozuoti vėžį. 1993 m. sausio mėn., David Reynard padavė į teismą „NEC“ Amerikos kompaniją,^[1] tvirtindamas, jog jo žmonos „NEC“ telefonas sukėlė mirtiną jos smegenų naviką. Po to, kai D. Reynard pasirodė nacionalinėje televizijoje, ši istorija paplito visur. Kongreso pakomitetis pranešė apie tyrimą, investuotojai pradėjo atsisakyti savo mobiliųjų telefonų akcijų, o T. Wheeler ir CTIA puolė veikti.

Po savaitės T. Wheeler pranešė, kad jo belaidžių technologijų pramonė sumokės už išsamią tyrimų programą. T. Wheeler teigė žurnalistams, jog mobilieji telefonai ir taip jau buvo saugūs, tačiau naujas tyrimas tiesiog „pakartotinai patvirtins jau egzistuojančių tyrimų išvadas“.

George Carlo atrodė kaip puikus pasirinkimas, kad būtų įvykdyta T. Wheeler misija. Jis buvo epidemiologas, kuris taip pat turėjo teisės laipsnį ir be kita ko jau buvo užbaigęs tyrimus kitoms kontraversiškoms pramonės šakoms. Po „Dow Corning“ finansuoto tyrimo, G. Carlo pareiškė, jog krūtų implantai kelia tik minimalią riziką sveikatai. Finansuojant chemikalų pramonei, jis priėjo prie išvados, jog žemi dioksino lygiai, chemikalo, besislepiančio už „Agent Orange“ skandalo, nėra pavojingi. 1995 m. G. Carlo pradėjo vadovauti pramonės finansuojamam Belaidės technologijos tyrimo (WRT) projektui, kurio galutinis 28,5 milijonų USD biudžetas pavertė jį geriausiai finansuotu mobiliųjų telefonų saugumo tyrimu iki pat šių dienų. Pašaliniai kritikai greitai pradėjo įtarti, jog G. Carlo bus pagrindinis žmogus, kuris nuplaus pramonės nuodėmes. Jie citavo jo ginčą su Henry Lai,^[2] Vašingtono universtiteto biochemijos profesoriumi, dėl tyrimo, kurį H. Lai atliko tirdamas ar mobiliųjų telefonų spinduliuotė gali pažeisti DNR. 1999 m. G. Carlo ir WRT generalinis patarėjas išsiuntė universiteto prezidentui laišką, kuriame ragino atleisti H. Lai už taramią tyrimų protokolų pažeidimą. H. Lai apkaltino WRT jo eksperimento rezultatų klastojimu. Ir G. Carlo, ir H. Lai neigia vienas kito kaltinimus.

Kritikai taip pat užsipuolė, jog jų manymu WRT tyrimas vyksta lėtu tempu. Anot leidinio „Microwave News“ redaktoriaus Louis Slesin,^[3] WRT tebuvo „pasitikėjimo žaidimas“, skirtas nuraminti visuomenę, tačiau stabdyti realius tyrimus. L. Slesin tvirtino:

Pakabindamas didžiulę pinigų sumą priešais pinigų išbadėjusią [mokslinę] bendruomenę, Carlo garantavo tylų paklusnumą. Kiekvienas, kuris drįso skųstis, rizikavo netekti jo milijonų.

G. Carlo neigia šį kaltinimą.

Kad ir kokie galėjo būti G. Carlo motyvai, dokumentais patvirtintas faktas, jog galiausiai jis ir T. Wheeler aršiai susikirs dėl WRT išvadų, kurias G. Carlo pristatė belaidžių technologijų pramonės lyderiams 1999 m. vasario 9 d. Iki tos dienos WRT užsakė daugiau nei 50 originalių tyrimų ir dar daugiau recenzavo. Uždarame CTIA valdybos, kurios nariai buvo 32 svarbiausių pramonės įmonių, įskaitant „Apple“, „AT&T“ ir „Motorola“ generaliniai direktoriai ar aukščiausi pareigūnai, posėdyje G. Carlo pasakojo, jog šiuose tyrimuose buvo iškelta „rimtų klausimų“ apie mobiliųjų telefonų saugumą. 1999 m. spalio 7 d. G. Carlo išsiuntė laiškus kiekvienam pramonės vadovui, pakartodamas, jog WRT tyrimais nustatyta, kad:

Retų neuroepitelinių navikų rizika smegenų išorėje padidėjo daugiau nei dvigubai <…> mobiliųjų telefonų naudotojams.

Taip pat pranešta, jog buvo pastebėtas akivaizdus „ryšys tarp smegenų navikų, atsiradusių dešinėje galvos pusėje, ir telefono naudojimo dešinėje galvos pusėje“ ir „telefono antenos gebėjimas padaryti funkcinę genetinę žalą [buvo] neabejotinai teigiamas“.

G. Carlo paragino generalinius direktorius pasielgti teisingai: suteikti naudotojams „reikiamą informaciją, kad jie galėtų pagrįstai įvertinti, kiek daug šios nežinomos rizikos jie nori prisiimti“, ypač todėl, kad kai kurie pramonės atstovai „daug kartų ir klaidingai tvirtino, jog belaidžiai telefonai yra saugūs visiems naudotojams, įskaitant vaikus“.

Belaidžių technologijų pramonė pati diskreditavo savo mokslininką, kad niekas netikėtų jo tyrimų išvadomis apie spinduliuotės žalą

Kadangi belaidžių technologijų pramonei netiko mobiliųjų telefonų žalą patvirtinantys tyrimai, jų pačių užsakytą mokslininką vėliau diskreditavo pati pramonė.

Jau kitą dieną įpykęs Tom Wheeler pradėjo viešai drabstyti G. Carlo purvais žiniasklaidoje. Laiške, kurį jis pasidalino su generaliniais direktoriais, T. Wheeler pasakė G. Carlo, kad CTIA buvo „įsitikinusi, jog jūs niekada nepateikėte CTIA tyrimų, kuriuos jūs minite“ – akivaizdžios pastangos apsaugoti pramonę nuo atsakomybės bylose, kurios pirmiausia ir paskatino G. Carlo įdarbinimą. T. Wheeler taip pat kaltino, jog tyrimai nebuvo publikuoti recenzuojamuose žurnaluose, taip keldamas abejones dėl jų pagrįstumo.

T. Wheeler taktika suveikė uždusinant ginčą. Nors G. Carlo iš tikrųjų ne kartą informavo T. Wheeler ir kitus svarbiausius pramonės atstovus apie tyrimus, kurie iš tiesų buvo recenzuoti kolegų ir greitai būtų publikuoti, žurnalistai technologiniu greičiu priėmė T. Wheeler pateiktą G. Carlo ir WRT išvadų diskreditavimą. (T. Wheeler vėliau taps Federalinės ryšių komisijos (FCC) pirmininku, kuri reguliuoja belaidžio ryšio pramonę. Jis sutiko duoti interviu šiam straipsniui, bet po to visas savo pastabas atsiėmė, išskyrus vieną: jo pareiškimą, jog jis visada vadovavosi mokslinėmis JAV Maisto ir vaistų administracijos rekomendacijomis,^[4] kuriose, pasak jo, „padaryta išvada, kad „svarūs moksliniai įrodymai nesiejo mobiliųjų telefonų su jokiomis sveikatos problemomis““.)

Kodėl po viso to G. Carlo buvo leista paskutinį sykį pasirodyti prieš CTIA vadovybę, lieka mįsle. Kad ir kokia būtų priežastis, 2000 m. vasario mėn. G. Carlo išskrido į Naująjį Orleaną į metinę belaidžio ryšio konferenciją, kur CTIA valdybai pateikė galutinę WRT ataskaitą.^[5] Anot G. Carlo, T. Wheeler pasirūpino, jog nė vienas iš šimtų renginyje dalyvavusių žurnalistų negalėtų atsidurti šalia G. Carlo.

Kai G. Carlo atvyko, jį pasitiko du itin raumeningi vyrai, apsirengę civilių drabužiais. Didesnis iš dviejų mestelėjo, jog jis neseniai pasitraukė iš Slaptosios tarnybos. Apsauginiai nuvedė G. Carlo į laikymo kambarį, kur jie reikalavo, jog jis liktų iki savo pristatymo. Kai buvo pakviestas, G. Carlo atsidūrė priešais maždaug 70 aukščiausių pramonės atstovų, laukiančių jo tyloje. G. Carlo spėjo pakalbėti vos 10 minučių, kai T. Wheeler staiga atsistojo, ištiesė ranką ir pasakė: „Ačiū tau, George“. Tuomet du raumeningi vyrai nuvedė mokslininką prie šaligatvio stovinčio taksi ir laukė, kol automobilis nuvažiavo.

Bėgant metams WRT perspėjančias išvadas pakartos daugybė kitų JAV ir viso pasaulio mokslininkų, paskatinant Pasaulio sveikatos organizaciją 2011 m. mobiliųjų telefonų spinduliuotę klasifikuoti kaip „galimą“ kancerogeną žmonėms ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Izraelio vyriausybes griežtai įspėti apie vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais.

Bet kai taksi vežė G. Carlo į Luiso Armstrongo tarptautinį oro uostą, mokslininkas svarstė, ar jo santykiai su belaidžių technologijų pramone galėjo pasisukti kitu kampu, jei mobilieji telefonai būtų buvę patikrinti prieš pradedant juos teikti naudotojų rinkai, prieš tai, kai pelnas dar netapo viršesnis už mokslą. Tačiau jau buvo per vėlu: kaip teigia G. Carlo, T. Wheeler ir jo kolegos vadovai aiškiai pasakė, kad:

jie padarys tai, ką turi padaryti, jog apsaugotų savo pramonę, tačiau jie nelinkę saugoti naudotojų ar visuomenės sveikatos.

Šiuo straipsniu neteigiama, kad mobilieji telefonai ir kitos belaidės technologijos yra būtinai pavojingos; tai turi nuspręsti mokslininkai. Atvirkščiai, pagrindinis dėmesys skiriamas pasaulinei mobiliųjų telefonų pramonei ir ilgai šios pramonės kampanijai, kuria siekiama priversti žmones tikėti, jog mobilieji telefonai yra saugūs.

Istorija kartojasi: mokslininkai privačiai įspėjo mobiliųjų telefonų pramonę apie riziką, kaip ir tabako bei naftos atvejais

Belaidžių technologijų pramonės istorija panaši į tabako, nes ir tabako atveju mokslininkai perspėjo verslininkus, tačiau jie pasirinko ignoruoti perspėjimus.

Ta kampanija akivaizdžiai pasisekė: 95 iš 100 suaugusių amerikiečių dabar turi mobilųjį telefoną, o visame pasaulyje trys iš keturių suaugusiųjų turi prieigą prie mobiliojo telefono ir pardavimai kasmet auga. Belaidžių technologijų pramonė dabar yra viena iš sparčiausiai augančių Žemėje ir viena didžiausių, galinti pasigirti, jog 2016 m. per metus pasiekė 440 milijardų JAV dolerių pardavimus.

Tačiau G. Carlo istorija pabrėžia atsargumo būtinybę, ypač todėl, jog ši istorija turi stulbinamų panašumų su dviem labiausiai pagarsėjusiais korporatyvinės apgaulės atvejais: tabako ir iškastinio kuro kampanijomis, siekiant užgožti rūkymo pavojų ir klimato pokyčius. Kaip tabako gamintojams jų mokslininkai privačiai pasakė (septintajame dešimtmetyje), kad rūkymas yra mirtinas ir iškastinio kuro vadovams jų mokslininkai privačiai pasakė (devintajame dešimtmetyje), kad naftos, dujų ir anglių deginimas gali sukelti „katastrofišką“ temperatūros kilimą, taip G. Carlo liudijimas atskleidžia, kad belaidžių technologijų vadovams jų mokslininkai pasakė (dešimtajame dešimtmetyje), jog mobilieji telefonai gali sukelti vėžį ir genetinę žalą.

G. Carlo 1999 m. spalio 7 d. siųsti laiškai belaidžių technologijų pramonės vadovams yra 1982 m. lapkričio 12 d. rūkstančio ginklo atitikmuo,^[6] primenantis, kad M. B. Glaser, „Exxon“ aplinkos reikalų programų vadybininkas, bendrovės vadovams nusiuntė paaiškinimą, jog deginant naftą, dujas ir akmens anglį pasaulio temperatūra iki 2100 m. gali pakilti destabilizuojančiais 3 laipsniais pagal Celcijų. Liginant su tabako pramone, G. Carlo laiškai yra panašūs į 1969 m. pasiūlymą,^[7] kurį parašė „Brown & Williamson“ vadovas, besipriešinant kovotojams prieš tabaką. Atmintinėje rašoma:

Abejonė yra mūsų rezultatas. Tai taip pat yra priemonė siekiant sukurti ginčus <…> visuomenės lygiu.

Kaip ir jų tabako bei iškastinio kuro broliai, belaidžių technologijų vadovai nusprendė neviešinti to, ką sakė jų pačių mokslininkai apie jų gaminių riziką. Priešingai, pramonė – Amerikoje, Europoje ir Azijoje – per pastaruosius 25 metus išleido nežinia kiek milijonų dolerių, kartodami, jog mokslas yra jų pusėje ir kad kritikai yra šarlatanai, o naudotojai neturi ko bijoti. Taip pramonė dirbo užkulisiuose, jog – vėlgi kaip kolegos iš didžiųjų tabako bendrovių – sąmoningai paverstų klientus priklausomais nuo jų gaminių. Kaip cigarečių kompanijos pridėjo nikotino, kad užkabintų rūkalius, taip ir belaidžių technologijų kompanijos sukūrė mobiliuosius telefonus, kurie su kiekvienu perbraukimu per ekraną gali pakelti dopaminą.

Verslininkams užtenka nupirkti kelis jiems palankius tyrimus, kad galėtų toliau teigti, jog telefonų žala iki galo neaiški

Belaidžių technologijų pramonė jau seniai suprato, kad užtenka kurstyti diskusijas ir nupirkti kelis jai palankius tyrimus, kad nebūtų prieita prie galutinės išvados, jog telefonai gali kenkti sveikatai.

Šis tyrimas atskleidžia, kad belaidžių technologijų pramonė ne tik priėmė tuos pačius moralinius sprendimus kaip ir tabako bei iškastinio kuro pramonė; ji taip pat pasiskolino idėjas iš to paties viešųjų ryšių plano, kurį pradėjo šios pramonės šakos. Pagrindinė plano įžvalga yra ta, jog pramonei nereikia laimėti mokslinio ginčo dėl saugumo; tereikia išlaikyti ginčo egzistavimą. Tai pramonė laiko laimėjimu, nes akivaizdus neapibrėžtumas padeda nuraminti klientus, net nustumia vyriausybės nutarimus ar teismo procesus, kurie galėtų sugadinti pelną.

Atrodo, kad ne visi mokslininkai sutinka, jog svarbiausia išlaikyti vykstantį ginčą. Ir vėl, kaip tabako bei iškastinio kuro pramonės, belaidžių technologijų pramonė turi, kaip „Motorola“ vidinis 1994 m. įrašas^[8] praminė, „karą žaidžiantį“ mokslą. Karą žaidžiantis mokslas apima ir puolimą, ir gynybą: finansuojami pramonei draugiški tyrimai, tuo pat metu puolant klausimus keliančius tyrimus; skiriami pramonei palankūs ekspertai į tokias patariamąsias įstaigas kaip Pasaulio sveikatos organizacija; ir siekiama diskredituoti mokslininkus, kurių požiūriai skiriasi nuo pramonės.

Draugiškų tyrimų finansavimas tikriausiai buvo svarbiausias šios strategijos komponentas, nes tai sukuria įspūdį, jog mokslinė bendruomenė iš tikrųjų yra susiskaldžiusi. Nes kai tyrimai nustato sąsają tarp belaidžio ryšio spinduliuotės ir vėžio bei genetinės žalos – kaip tai 1999 m. nustatė G. Carlo su WRT, 2010 m. nustatė PSO „Interphone“ tyrimas^[9] ir 2016 m. nustatė JAV Nacionalinė toksikologijos programa^[10] – pramonės atstovai gali tiksliai nurodyti, kad kiti tyrimai nesutinka su tokiomis išvadomis. Jack Rowley, GSMA, Europos belaidės prekybos asociacijos tyrimų ir tvarumo direktorius, kalbėdamas su žurnalistais apie PSO išvadas^[11] sakė, kad „bendras įrodymų balansas“ nekelia nerimo.

Atidžiau pažvelgus galima pamatyti meistrišką pramonės apgaulę. Kai Henry Lai, profesorius, kurį G. Carlo bandė atleisti, išanalizavo 326 su saugumu susijusius tyrimus, baigtus tarp 1990 ir 2005 m., jis sužinojo, jog 56% rado biologinį mobiliųjų telefonų spinduliuotės poveikį ir 44% nerado; taigi, mokslo bendruomenė atrodė susiskaldžiusi. Tačiau kai H. Lai suskirstė tyrimus pagal jų finansavimo šaltinius, susidarė kitoks vaizdas: 67% nepriklausomai finansuotų tyrimų nustatė biologinį poveikį, o tuo tarpu pramonės finansuoti tyrimai – tik 28%. H. Lai išvados buvo pakartotos 2007 m. „Environmental Health Perspectives“ publikuotoje analizėje,^[12] kurios išvadose pramonės finansuojamų tyrimų buvo du su puse karto mažiau nei nepriklausomų tyrimų, kurie nustatė poveikį sveikatai.

Vieno pagrindinio žaidėjo – draudimų pramonės – visgi nepalenkė visi šie mobiliųjų technologijų pramonei draugiški tyrimai. Nepavyko rasti nė vienos draudimo bendrovės, norinčios parduoti atsakomybės už gaminį draudimą, kuris apimtų ir mobiliųjų telefonų spinduliuotę. „Kodėl mes turėtume norėti tai daryti?“ – sukikeno vienas vadovas, prieš tai paminėdamas daugiau ne dvi dešimtis prieš belaidžių technologijų kompanijas iškeltų ieškinių, kuriuose iš viso reikalaujama 1,9 milijardo JAV dolerių žalos atlyginimui. Kai kurie teisėjai patvirtino tokius ieškinius, įskaitant Italijos teisėją, kuris atsisakė įrodymams priimti pramonės finansuojamus tyrimus.^[13]

Nepaisant to, belaidžių technologijų pramonės sugebėjimas neutralizuoti saugos klausimus atvėrė duris didžiausiam ir pavojingiausiam prizui – siūlomam revoliuciniam visuomenės pertvarkymui, kuris pramintas „daiktų internetu“. Daiktų internetas, laikomas milžinišku ekonomikos augimo varikliu, ne tik sujungs žmones per išmaniuosius telefonus bei kompiuterius, bet ir sujungs tuos prietaisus su naudotojų transporto priemonėmis ar buitine technika, net ir su jų kūdikių sauskelnėmis – ir visa tai vyks didesniu greičiu, nei buvo galima pasiekti iki šiol.

Milijardai mobiliųjų telefonų vartotojų yra tarsi bandomieji triušiai, dalyvaujantys spinduliuotės žalos eksperimente

Patys to nesuvokdami, mobiliųjų telefonų naudotojai dalyvauja eksperimente, kurio galutinė žala sveikatai paaiškės tik vėliau.

Vis dėlto yra trūkumų. Remiantis peticija,^[14] kurią pasirašė 236 mokslininkai iš viso pasaulio, paskelbę daugiau nei 2000 recenzuotų tyrimų, daiktų internetui reikės patobulinti šiandieninę 4G technologiją su 5G ir tokiu būdu smarkiai padidinti spinduliuotės poveikį visiems gyventojams. Kalifornijos universiteto Šeimos ir bendruomenės sveikatos centro direktoriaus Joel Moskowitz, kuris padėjo išplatinti peticiją, duomenimis, ši peticija reprezentuoja „nemažos dalies patvirtintų spinduliuotės tyrimų srities mokslininkų“ nuomonę. Nepaisant to, kaip ir mobiliųjų telefonų atveju, 5G technologija diegiama beveik be jokių išankstinių saugumo bandymų.

Galutinių įrodymų, jog technologija yra kenksminga, trūkumas nereiškia, jog ši technologija yra saugi, tačiau belaidžių technologijų pramonė sugebėjo parduoti šią loginę klaidą. Tiesą sakant, belaidžių technologijų saugumas buvo niekaip neišspręstu klausimu nuo pat pirmųjų pramonės dienų. Esmė ta, kad per pastaruosius 30 metų milijardai žmonių visame pasaulyje dalyvauja milžiniškame visuomenės sveikatos eksperimente: naudokitės telefonu šiandien, sužinokite ar jis sukelia vėžį, ar genetinę žalą vėliau. Tuo pačiu metu belaidžių technologijų pramonė trukdo pilnai ir sąžiningai suprasti dabartinį mokslą, padedama vyriausybinių agentūrų, kurios prioritetą teikia komerciniams interesams, o ne žmonių sveikatai ir naujienų organizacijų, kurios nesugeba informuoti visuomenės ką iš tikrųjų galvoja mokslinė bendruomenė. Kitaip tariant, šis visuomenės sveikatos eksperimentas atliekamas negavus informuoto tiriamųjų sutikimo, pramonei nesąžiningai paveikiant padėtį savo naudai.

Buvusi Prancūzijos Nacionalinio sveikatos ir medicinos tyrimų instituto vėžio prevencijos epidemiologijos direktorė Annie Sasco 2012 m. Vaikų vėžio konferencijos dalyviams sakė:

Galutinių įrodymų nebuvimas nereiškia, jog nėra rizikos. Kuo jaunesniame amžiuje pradedama naudotis mobiliaisiais telefonais, tuo didesnė yra rizika.

A. Sasco ragino, jog apšviečiant visuomenę apie išskirtinį vaikų jautrumą turi būti informuoti tėvai, politikai ir spauda.

Suaugusiems ir vaikams procesas, kurio metu belaidžio ryšio spinduliuotė gali sukelti vėžį, išlieka neaiški, tačiau manoma, jog tai vyksta netiesiogiai. Įrodyta, jog belaidė spinduliuotė pažeidžia kraujo ir smegenų barjerą,^[15] gyvybiškai svarbų gynybos mechanizmą, kuris apsaugo smegenis nuo kancerogeninių chemikalų kitose kūno vietose (atsirandančių, pavyzdžiui, nuo kitų išpūstų cigarečių dūmų). Taip pat pastebėta, jog belaidžio ryšio spinduliuotė trukdo DNR replikacijai^[16] – tai įrodytas vėžio pirmtakas. Kiekvienu iš šių atvejų rizika vaikams yra didesnė, nes jų kaukolės yra mažesnės ir sugeria daugiau spinduliuotės nei suaugusiųjų kaukolės, o vaikų ilgesnė gyvenimo trukmė padidina jų kumuliacinį poveikį.

FCC daugybę kartų tenkino belaidžių technologijų pramonės norus

FCC dirba taip, jog belaidžių technologijų pramonė netgi viešai giria FCC už jos švelnumą mobiliųjų telefonų normų atžvilgiu.

Belaidžių technologijų pramonė stengėsi sumenkinti nerimą dėl mobiliųjų telefonų saugumo, o Federalinė ryšių komisija (FCC) sekė jos pavyzdžiu. 1996 m. FCC nustatė mobiliųjų telefonų saugumo ribas, remdamiesi „savita absorbcijos sparta“ arba SAR. Buvo reikalaujama, jog telefonų SAR būtų 1,6 vato arba mažesnė kūno svorio kilogramui. 2013 m. Amerikos pediatrų akademija patarė FCC,^[17] kad jų gairėse „neatsižvelgiama į unikalų nėščių moterų bei vaikų pažeidžiamumą ir naudojimo būdus“. Nepaisant to, FCC atsisakė atnaujinti savo standartus.

Kaip teigiama 2015 m. Harvardo universiteto  Edmond J. Safra etikos centro publikuotame Norm Alster pranešime,^[18] FCC taip dažnai tenkino pramonės norus, jog ji gali būti laikoma „užgrobta agentūra“. FCC leidžia mobiliųjų telefonų gamintojams patiems pranešti SAR lygius ir nepriklausomai neišbando pramonės teiginių, be to nereikalauja, jog gamintojai nurodytų SAR lygį ant telefono pakuotės. N. Alster rašė:

Pramonė kontroliuoja FCC nuo pat šaknų iki pirštų galiukų, o ta kontrolė prasideda nuo gerai apgalvotų kampanijos išlaidų Kongrese, kuris kontroliuoja FCC per Kongreso priežiūros komitetus iki nuolatinio agentūrų lobizmo.

Jis taip pat citavo CTIA svetainę, kur FCC giriama už „lengvą norminimą“.

Šis besisukančių durų sindromas, kuris būdingas daugeliui pramonės sričių ir federalinių agentūrų, sustiprina glaudžius ryšius tarp belaidžio ryšio pramonės ir FCC. Lygiai taip pat kaip Tom Wheeler perėjo nuo CTIA valdymo (1992-2004) prie pirmininkavimo FCC (2013-2017), taip ir Meredith Atwell Baker perėjo iš FCC komisarės vietos (2009-2011) į CTIA valdymą (nuo 2014 iki dabar). Remiantis Reaguojančios politikos centro duomenimis,^[19] belaidžių technologijų pramonė 2016 m., siekdama užtikrinti prieigą prie Kapitolijaus kalno, įnešė 26 milijonus JAV dolerių vertės kampanijos įmokų ir 2017 m. išleido 87 milijonus JAV dolerių lobizmui.

Neutralizuoti saugumo problemą reikia nuolatos, nes ir toliau pasirodo mokslinių tyrimų, tik daugiausiai ne iš Jungtinių Valstijų. Tačiau Europos ir Azijos pramonės šakos, kaip ir jų kolegos iš JAV, uoliai apžaidė mokslą karo žaidime, pakreipė naujienas tinkama linkme ir tokiu būdu suklaidino visuomenę apie savo produktų saugumą.

Belaidžių technologijų pramonė sugebėjo įsikišti ir į PSO elektromagnetinės spinduliuotės tyrimą

Mobiliųjų telefonų pramonė sugebėjo diskredituoti arba įsikišti į daug mokslinių tyrimų, įskaitant ir PSO.

1996 m., vadovaujant Australijos biofizikui Michael Repacholi, PSO pradėjo tirti elektromagnetinio lauko spinduliuotės (EMF) poveikį sveikatai. Nors M. Repacholi paviešintuose blankuose teigė esąs „nepriklausomas“ nuo korporatyvinės įtakos, iš tiesų „Motorola“ finansavo jo tyrimus: kol M. Repacholi buvo PSO EMF programos direktorius, „Motorola“ per metus sumokėjo 50 000 JAV dolerių jo buvusiam darbdaviui – Karališkajai Adelaidės ligoninei, kuri tuomet pervedė pinigus PSO programai. Kai žurnalistai atkleidė mokėjimus, M. Repacholi neigė,^[20] kad tokiuose veiksmuose buvo kažkas nepageidaujamo, nes „Motorola“ jam asmeniškai nemokėjo. Galiausiai „Motorola“ mokėjimai buvo sujungti su kitais pramonės įnašais per Mobiliojo ir belaidžio ryšio forumą – prekybos asociaciją, kasmet PSO programai pervedančią 150 000 JAV dolerių. 1999 m. M. Repacholi padėjo sukurti PSO pareiškimą, kad „elektromagnetinių laukų spinduliuotė, mažesnė už tarptautinėse gairėse rekomenduojamas ribas, neturi jokių žinomų pasekmių sveikatai“.

Dvi belaidžių technologijų prekybos asociacijos įnešė 4,7 milijonus JAV dolerių į „Interphone“ tyrimą,^[21] kurį 2000 m. pradėjo PSO Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra. Tie 4,7 milijonai JAV dolerių sudarė 20% iš 24 milijonų JAV dolerių „Interphone“ tyrimo biužeto. Šis tyrimas buvo atliktas 21 mokslininko iš 13 valstybių, kad būtų išnagrinėtas galimas ryšys tarp mobiliųjų telefonų ir dviejų paplitusių smegenų navikų tipų: gliomos ir meningiomos. Pinigai praėjo pro saugumo mechanizmą, kuris turėjo užkirsti kelią įmonių įtakai IACR išvadoms, tačiau ar toks saugumo mechanizmas iš tikrųjų veikia, yra diskutuotinas klausimas. Dariusz Leszczynski, Helsinkio universiteto biochemijos docentas aiškino:

Pramonės rėmėjai žino [kurie mokslininkai] gauna finansavimą; remiami mokslininkai žino, kas teikia finansavimą.

Teisybės dėlei, pramonė negalėjo būti patenkinta kai kuriomis „Interphone“ tyrimo išvadomis.^[9] Tyrimo metu nustatyta, jog didžiausi mobiliojo ryšio vartotojai turėjo 80% tikimybę susirgti glioma.^[22] (Pradinis 40% atradimas buvo padidintas iki 80%, kad būtų ištaisyta atrankos paklaida.) „Interphone“ tyrime taip pat padaryta išvada, kad asmenims, turėjusiems telefoną 10 ar daugiau metų, gliomos rizika padidėjo beveik 120%. Tačiau tyrime nenustatyta jokios padidėjusios rizikos asmenims, kurie naudojosi savo mobiliaisiais telefonais rečiau; taip pat nebuvo rasta jokių įrodymų apie ryšį su meningioma.

Kai 2010 m. buvo paskelbtos „Interphone“ išvados, pramonės atstovai sušvelnino jų įtaką pasitelkdami tai, ką ekspertai vadina „kūrybingu tiesos sakymu“. CTIA viešųjų ryšių viceprezidentas John Walls žurnalistams sakė:^[23]

„Interphone“ išvada, kad bendrai nėra padidėjusios smegenų vėžio rizikos, atitinka išvadas, padarytas ir taip jau gausiuose svarbiausiuose šios temos moksliniuose tyrimuose.

Čia viską iškraipantis žodis yra „bendrai“: kadangi kai kurių „Interphone“ tyrimų metu nebuvo rasta padidėjusio smegenų vėžio dažnio, apibrėžimas „bendrai“ leido J. Walls ignoruoti tuos tyrimus, kuriuose rizika visgi rasta. Klaidinantis teiginys pakankamai supainiojo naujienų agentūras, jog jų straipsniai apie „Interphone“ tyrimą iš esmės nuramino pramonės klientus. „The Wall Street Journal“ paskelbė, jog „Mobiliųjų telefonų tyrimas siunčia neaiškų vėžio rizikos signalą“, o „BBC“ antraštė skelbė, kad „Nėra įrodymų apie mobiliųjų telefonų vėžio riziką“.

Panašu, jog pramonės 4,7 milijonai JAV dolerių indėlis į PSO didžiausią poveikį turėjo 2011 m. gegužės mėn., kai PSO sukvietė mokslininkus į Lioną, Prancūziją, aptarti kaip reikėtų klasifikuoti vėžio riziką, kurią kelia mobilieji telefonai. Pramonė ne tik užsitikrino „stebėtojo“ statusą Lione trims savo prekybos asociacijoms; į darbo grupę, kuri svarstė klasifikaciją, buvo paskirti du pramonės finansuojami ekspertai, taip pat papildomi du ekspertai tarp „pakviestų specialistų“, kurie patarinėjo grupei.

Šveicarų inžinierius Niels Kuster iš pradžių pateikė interesų konflikto pareiškimą, kuriame patvirtino tik tai, jog jo tyrimų grupė paėmė pinigus iš „įvairių vyriausybių, mokslo institucijų ir korporacijų“. Bet po to, kai N. Kuster tapo vienas iš PSO išvadų santraukos autorių „The Lancet Oncology“ žurnale, medicinos žurnalas paskelbė pataisą,^[24] kurioje išplėtė N. Kuster interesų konflikto pareiškimą, nurodydamas priimtus mokėjimus iš Mobiliųjų telefonų gamintojų forumo, „Motorola“, „Ericsson“, „Nokia“, „Samsung“, „Sony“, „GSMA“ ir „Deutsche Telekom“. Nepaisant to, N. Kluster dalyvavo per visas 10 diskusijų dienų.

Pramonė taip pat surengė kampaniją, siekdama diskredituoti darbo grupėje dirbusį Švedijos onkologijos profesorių Lennart Hardell. L. Hardell tyrimai,^[25] kuriuose buvo nustatytas gliomų ir akustinių neuromų augimas ilgai mobiliuosius telefonus naudojantiems vartotojams, buvo vieni iš stipriausių įrodymų, kuriuos svarstė grupė.

L. Hardell dar 2002 m. buvo pritraukęs pramonės nepasitenkinimą, kai pradėjo tvirtinti, jog vaikai neturėtų naudoti mobiliųjų telefonų. Du su pramone ryšių turintys mokslininkai drauge su Švedijos spinduliuotės tarnyba greitai paskelbė pranešimą,^[26] atmesdami L. Hardell tyrimą. Jo menkintojai buvo John D. Boice ir Joseph K. McLaughlin iš Tarptautinio epidemiologijos instituto, kompanijos, kuri, kaip rašoma jų tinklalapyje,^[27] įvairioms pramonės šakoms teikė „bylinėjimosi pagalbą“ ir „įmonių konsultacijas“. Tiesą sakant, tuo metu, kai J. Boice ir J. McLaughlin smerkė L. Hardell darbą, institutas teikė ekspertų-liudininkų paslaugas „Motorolai“, dėl kompanijai pateikto smegenų naviko ieškinio.

Belaidžio ryšio pramonei nepavyko pasiekti tokio rezultato, kokio ji norėjo Lione, tačiau jai vis dėlto pavyko apriboti žalą. Nors nemažai darbo grupės mokslininkų pritarė, jog mobiliųjų telefonų klasifikacija būtų padidinta į 2A kategoriją, t. y. „tikėtiną“ kancerogeną, tačiau galiausiai grupė tegalėjo susitarti,^[28] jog klasifikacija būtų padidinta iki 2B, t. y. „galimo“ kancerogeno.

Dėl tokio rezultato pramonė ir toliau galėjo skelbti, jog nėra moksliškai patvirtintų įrodymų, jog mobilieji telefonai yra pavojingi. Jack Rowley iš GSMA prekybos asociacijos teigė, kad:

Aiškinimas turėtų būti grindžiamas bendra įrodymų pusiausvyra.

Ir vėl tas pats slidus žodis „bendra“ sumenkino mokslinių tyrimų, kurie nepatiko pramonei, svarbą.

Mobiliųjų technologijų kompanijos nuolat daro spaudimą mokslininkams, kurie bando pranešti apie galimą mobiliųjų telefonų žalą

Mokslininkai, tiriantys galimą elektromagnetinės spinduliuotės žalą, nuolat patiria spaudimą iš mobiliųjų telefonų kompanijų, kurios suinteresuotos, jog egzistuotų tik telefonams palankios išvados.

Pasak kito Liono darbo grupės nario, D. Leszczynski, pramonės finansuojami mokslininkai jau dešimtmetį spaudė savo kolegas. Kai 1999 m. pirmą kartą patyrė tokį spaudimą, Leszczynski buvo Harvardo medicinos mokyklos docentas. Jis norėjo ištirti didesnio nei vyriausybės leidžiamo SAR lygio spinduliuotės poveikį, pateikdamas hipotezę, jog tai gali geriau atitikti realaus pasaulio praktiką. Tačiau D. Leszczynski sakė,^[29] jog kai jis pasiūlė šią idėją moksliniuose susitikimuose, ji buvo perrėkta Mays Swicord, Joe Elder ir C. K. Chou – mokslininkų, kurie dirbo „Motorolai“. Kaip prisiminė D. Leszczynski:

Tai buvo įprasta moksliniuose susitikimuose – o aš dalyvavau tikrai daug – kad kai mokslininkas pranešdavo apie biologinį poveikį pagal didesnį nei [vyriausybės patvirtintą] SAR [lygį], aukščiau paminėti pramonės mokslininkai atskirai arba kaip grupė šokdavo prie mikrofono, kad pasmerktų ir diskredituotų rezultatus.

Po daugelio metų tyrimas,^[30] kurį D. Leszczynski apibūdino kaip „keičiantį šį žaidimą“, atskleidė, kad net telefonai, atitinkantys vyriausybės nustatytus standartus, kurie Europoje buvo SAR 2,0 vatai per kilogramą, tam tikroms odos ir kraujo ląstelėms gali suteikti eksponentiškai aukštesnį didžiausios spinduliuotės lygį. (SAR lygis pasiekė stulbinantį 40 vatų per kilogramą – 20 kartų daugiau, nei oficialiai leidžiama.) Kitaip tariant, oficialūs saugumo lygiai užmaskavo dramatiškai didesnę apšvitą karštuosiuose taškuose, tačiau pramonės finansuojami mokslininkai kliudė atlikti poveikio sveikatai tyrimus.

2011 m. interviu metu Helsinkio universiteto biochemijos docentas Dariusz Leszczynski sakė:

Visi žino, kad jeigu tavo tyrimų rezultatai rodo, jog spinduliuotė daro poveikį, tuomet finansavimo srautas išdžiūsta.

Ir iš tiesų Suomijos spinduliuotės ir branduolinės saugos tarnyba, kurioje D. Leszczynski turėjo ilgametę karjerą, nutraukė tyrimus apie biologinį mobiliųjų telefonų poveikį ir po metų jį atleido.

Procese dalyvavusių mokslininkų teigimu, PSO gali nuspręsti persvarstyti savo vėžio rizikos klasifikaciją dėl mobiliųjų telefonų poveikio. Pati PSO sakė, jog prieš priimdama tokį sprendimą ji peržiūrės JAV vyriausybės iniciatyva atliktą Nacionalinės toksikologijos programos galutinę ataskaitą. 2016 m. NTP paskelbti rezultatai^[10] atrodo patvirtina, tai, jog reikia pakelti kancerogeniškumo klasifikaciją. PSO „Interphone“ tyrime buvo lyginama mobiliųjų telefonų naudojimas tarp vėžiu sergančių ir nesergančių žmonių, o NTP tyrime žiurkės ir pelės buvo veikiamos mobiliųjų telefonų spinduliuote ir buvo stebima ar gyvūnai susirgs. Tyrimo sumanytojas Ron Melnick paskelbė:

Yra kancerogeninis poveikis.

Mobiliųjų telefonų spinduliuote veiktiems žiurkių patinams vėžys išsivystė žymiai greičiau, nors toks pats poveikis nebuvo pastebėtas tarp žiurkių patelių. Tarp spinduliuote paveiktų žiurkių taip pat pastebėtas mažesnis gimstamumas, didesnis kūdikių mirtingumas ir daugiau širdies problemų nei tarp kontrolinės grupės žiurkių. Vėžio poveikis pasireiškė tik nedideliam procentui žiurkių, tačiau tas mažas procentas gali virsti didžiuliu žmonių vėžio kiekiu. NTP juodraštiniame pranešime buvo teigiama:

Atsižvelgiant į labai didelį belaidžio ryšio prietaisus naudojančių žmonių kiekį, net ir labai mažas ligos atvejų padaugėjimas <…> gali turėti didelę įtaką visuomenės sveikatai.

Tačiau tai nebuvo žinia, kurią apie NTP tyrimą skleidė žiniasklaida, nes pramonė suklaidino žurnalistus su jau įprastu „reikia daugiau tyrimų“ išsisukimu. „Rimtai, liaukitės su tais neatsakingais pranešimais apie mobiliuosius telefonus ir vėžį“, – reikalavo „Vox“ antraštė.^[31] „Netikėkite hiperbolizavimu“, – ragino „The Washington Post“.^[32] O „Newsweek“ savo ruožtu NTP išvadas parašė vos vienoje pastraipoje^[33] ir likusį straipsnį skyrė argumentavimui, kodėl nereikėtų jų paisyti.

NTP tyrimas turėjo būti tarpusavyje įvertintas kovo 26-28 dienomis vykusiame susitikime, kai yra požymių, jog programos vadovybė linkusi sumenkinti tyrimo išvadas. NTP paskelbė įspėjimą dėl visuomenės sveikatos, kai 2016 m. buvo paskelbti ankstyvieji tyrimo rezultatai. Bet kai NTP paskelbė iš esmės tuos pačius duomenis 2018 m. vasario mėn., tyrimui vadovavęs vyresnysis mokslininkas John Bucher telefoninėje spaudos konferencijoje pareiškė:

Aš išvis nemanau, kad tai yra labai pavojinga situacija.

Savo žodžius jis grindė tuo, jog tyrimo metu žiurkės ir pelės buvo veikiamos didesne spinduliuote nei patiria įprastas mobiliųjų telefonų naudotojas.

Louis Slesin spėliojo^[34] kaip būtų galima paaiškinti akivaizdų NTP atsitraukimą: naujas programos vadovas Brian Berridge, kuris seniau buvo vaistų kompanijos vadovas, dabar vykdo kasdienes operacijas; patirtas spaudimas iš verslui palankių respublikonų Kapitolijaus kalvoje ir JAV kariuomenės, kurių ginklų sistemos priklauso nuo belaidės spinduliuotės; ir D. Trumpo antimokslinė ideologija Baltuosiuose rūmuose. Dabartinis klausimas: ar mokslininkai, atliekantys tarpusavio recenzavimą, pritars naujai ambivalentiškai NTP perspektyvai, ar ją nuginčys?

Nepaisant aršios belaidžių technologijų kompanijų kovos, vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, jog telefonai gali kenkti sveikatai

Kad ir kaip to nenori belaidžių technologijų pramonė, tačiau atsiranda vis daugiau mokslinių tyrimų, kurių išvados rodo, kad mobilieji telefonai gali daryti žalą žmonėms.

Moksliniai įrodymai, kad mobilieji telefonai ir belaidės technologijos apskritai gali sukelti vėžį ir genetinę žalą nėra galutiniai, tačiau jų gausu ir laikui bėgant jų vis daugėja. Remiantis Henry Lai atliktos mokslinės literatūros apžvalga, priešingai nuo to, ką visuomenei pateikia dauguma žiniasklaidos priemonių, 90% iš 200 esamų tyrimų, įtrauktų į Nacionalinio sveikatos instituto „PubMed“ duomenų bazę, apie belaidės spinduliuotės oksidacinį poveikį – jos tendenciją sukelti ląstelių elektronų išsiskyrimą, o tai gali nuvesti iki vėžio ar kitų ligų – rado, jog spinduliuotė daro didelę įtaką. 72% neurologiniuose tyrimuose ir 64% DNR tyrimuose taip pat buvo rastas spinduliuotės poveikis.

Belaidžių technologijų pramonės ryžtas sukurti daiktų internetą, nepaisant to, kokį didžiulį spinduliuotės lygio padidėjimą jis gali atnešti, drauge didina ir susidomėjimą. Kadangi 5G gali nukeliauti tik trumpus atstumus, daugmaž picos dėžutės dydžio antenos turės būti įrengtos maždaug kas 250 pėdų, jog būtų užtikrintas nenutrūkstantis prisijungimas. Kalifornijos Berklio universiteto tyrėjas Moskowitz teigė:

Vien Jungtinėse Valstijose pramonei reikės šimtų tūkstančių, o gal net milijonų naujų antenų vietų. Taigi, žmonės tiesiog maudysis spinduliuotės smoge 24/7.

Egzistuoja alternatyvus metodas, pagrįstas tuo, ką kai kurie mokslininkai ir etikai vadina „atsargumo principu“, pagal kurį visuomenei nebūtinas neabejotinas pavojaus įrodymas, kad būtų galima apriboti tam tikrą technologiją. Jei įrodymai pakankamai patikimi ir rizika yra pakankamai didelė, atsargumo principas pasitelkiamas reikalaujant atidėti šios technologijos diegimą, kol tolesni tyrimai patikslins jos poveikį. Anksčiau aptarta mokslininkų peticija ragina vyriausybines reguliavimo institucijas taikyti atsargumo principą 5G technologijai. Peticijoje tvirtinama, jog dabartinės saugos gairės „saugo pramonę, o ne sveikatą“ ir joje „rekomenduojama [5G] diegimo moratoriumas <…> tol, kol nepriklausomi nuo pramonės mokslininkai iki galo ištirs galimą pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai“.

Joks mokslininkas negali užtikrintai pasakyti, kiek belaidžio ryšio technologijos naudotojų gali susirgti vėžiu, tačiau tai ir yra esmė: mes tiesiog nežinome. Nepaisant to, mes elgiamės taip, tarsi žinotume riziką ir kad ši rizika nykstančiai maža. Tuo tarpu vis daugiau ir daugiau žmonių pasaulyje, įskaitant nesuskaičiuojamą kiekį vaikų ir paauglių, kasdien tampa priklausomi nuo mobiliųjų telefonų, o perėjimas prie daug spinduliuotės atnesiančio 5G ryšio yra laikomas neišvengiamu dalyku. Viskas vyksta būtent taip, kaip to nori didžiosios belaidžių technologijų kompanijos.