Borisas Džonsonas: 5G gali tapti nekontroliuojama jėga

Borisas Džonsonas įžvelgia grėsmes, kurias gali sukelti naujos technologijos

Borisas Džonsonas atkreipė Jungtinių Tautų dėmesį į grėsmes, kurias gali sukelti tokios naujos technologijos kaip 5G ryšio daiktų internetas. (newstatesman.com nuotrauka)

Borisas Džonsonas – Jungtinės Karalystės politikas, rašytojas ir buvęs žurnalistas, šiuo metu šalyje einantis ministro pirmininko pareigas. 2019 m., savo inauguracinės kalbos metu, jis Jungtinėms Tautoms pasakojo apie šiuolaikinių technologijų privatumo ir saugumo problemas. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas apibūdino 5G ryšio daiktų internetą (ang. Internet of Things) kaip nekontroliuojamą jėgą, nuo kurios gali būti neįmanoma pasislėpti. Jis ragino visus susirinkusius ne tik apmąstyti naujųjų technologijų grėsmes, bet ir imtis veiksmų, jog jų būtų išvengta.

„Firmus Medicus“ komanda kviečia paskaityti jo kalbos vertimą į lietuvių kalbą. Boriso Džonsono mintis originalo kalba galite išklausyti žemiau pateiktame vaizdo įraše.

5G daiktų internetas gali sukurti pasaulį, kuriame nėra jokio privatumo

Pone prezidente, jūsų ekscelencijos, ponios ir ponai, ištikima vėlyvo vakaro auditorija.

Įprasta, kad Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas atvyksta į šias Jungtines Tautas ir įsipareigoja puoselėti mūsų vertybes ir ginti mūsų taisykles – taikaus pasaulio taisykles. Nuo laivybos laisvės saugojimo Persijos įlankoje iki gyvybiškai svarbaus uždavinio atkaklaus vykdymo – pasiekti dviejų valstybių konflikto Viduriniuose Rytuose sprendimą.

Ir, žinoma, aš didžiuojuosi, kad darau visus šiuos dalykus, tačiau niekas negali ignoruoti besiburiančios jėgos, keičiančios kiekvieno šios Asamblėjos nario ateitį. Istorijoje dar nebuvo nieko panašaus. 

Kai galvoju apie didžias mokslo revoliucijas – spausdinimą, garo variklį, aviaciją, atominį amžių – aš mąstau apie naujus įrankius, kuriuos mes įgijome, bet dėl jų mes, žmonija, įgavome pranašumą, kurį mes kontroliavome. Ir skaitmeninis amžius nebūtinai yra vienas iš tokių atvejų.

Galite išsaugoti paslaptis nuo savo draugų, savo tėvų, savo vaikų, savo gydytojo ir net asmeninio trenerio, bet reikia tikrai pasistengti, kad nuslėptumėte savo mintis nuo „Google“. Ir jeigu tokia yra šios dienos realybė, tai ateityje gali nebelikti kur pasislėpti.

Išmanieji miestai knibždėte knibždės jutikliais, kuriuos sujungs daiktų internetas. Stulpai nepastebimai komunikuos su gatvės žibintais, kad jūsų elektromobilis visada turėtų stovėjimo vietą, kad nė viena šiukšliadėžė neliktų neištuštinta, nė viena gatvė neapšluota, o miesto aplinka tokia pat antiseptinė kaip Ciuricho vaistinė.

Tačiau ši technologija taip pat galėtų būti naudojama kiekvieno piliečio visą parą besitęsiančiam stebėjimui. Ateities Alexa apsimes, jog klauso įsakymų. Bet ši Alexa jus stebės, pliaukšėdama liežuviu ir trepsėdama kojomis.

Skaitmeninis autoritarizmas gali virsti realybe

Ateityje ryšys sujungtas su balsu bus kiekviename kambaryje ir beveik kiekviename objekte: jūsų čiužinys kontroliuos jūsų košmarus; jūsų šaldytuvas pypsės, pranešdamas, jog reikia daugiau sūrio, jūsų durys plačiai atsidarys lyg koks tylus liokajus, vos jums priartėjus; jūsų išmanusis skaitiklis savaime suksis už pigiausią elektrą. Ir kiekvienas iš jų kruopščiai užrašinės kiekvieną jūsų įprotį miniatiūriniais elektroniniais stenografais, kurie bus įmontuoti ne jų mikroshemose ar vidiniuose elementuose – niekur, kur galėtumėte juos rasti. Jie bus kažkokiame dideliame duomenų debesyje, kuris drumsis vis labiau slėgdamas žmonių rasę. Milžiniškas, tamsus audros debesis, ketinantis pratrūkti. Ir mes nekontroliuosime kaip ir kada šie krituliai pasipils.

Ir kiekvieną dieną, kai mes baksnojame savo telefonus ar dirbame prie savo planšetinių kompiuterių – kaip matau kai kuriuos iš jūsų darant dabar – mes ne tik paliekame savo neištrinamą pėdsaką eteryje, bet ir patys tampame resursais. Spragtelėjimas po spragtelėjimo, spustelėjimas po spustelėjimo. Lygiai taip pat kaip karbono periodas sukūrė neapsakomą angliavandenilių turtą – ardant lapą po lapo.

Duomenys yra šiuolaikinės ekonomikos žaliavinė nafta ir dabar esame tokioje padėtyje, kai nežinome kam turėtų priklausyti šie nauji naftos telkiniai. Mes ne visada žinome, kam turėtų priklausyti šių pinigų fontanų teisės bei titulas ir mes nežinome kas nuspręs kaip panaudoti šiuos duomenis. 

Ar šiems algoritmams galima patikėti mūsų gyvenimus ir viltis? Ar mašinos – ir tik mašinos – turėtų nuspręsti, ar mes turime teisę į būsto paskolą ar draudimą? Arba kokią operaciją ar vaistus turėtume gauti? Ar mes pasmerkti šaltai ir beširdei ateičiai, kurioje, lyg žiaurus imperatorius, skelbiantis galutinį verdiktą arenoje, kompiuteris pasako „taip“ arba „ne“? Kaip jūs ginsitės teisme su algoritmu? Kaip jūs priversite jį pamatyti lengvinančias aplinkybes? Ir kaip mes žinosime, kad mašinos nebuvo klastingai užprogramuotos mus apkvailinti ar net apgauti?

Mes jau naudojame visokias žinučių siuntimo paslaugas, kurios už minimalią kainą siūlo bendravimą realiuoju laiku. Tos pačios programos, platformos taip pat galėtų būti sukurtos realaus laiko kiekvieno pokalbio cenzūrai, su automatiškai ištrinamais įžeidžiančiais žodžiais – kai kuriose šalyse tai iš tikrųjų vyksta jau dabar. Skaitmeninis autoritarizmas, deja, nėra distopinės fantazijos kūrinys, o besiformuojanti realybė.

Naujos technologijos gali atnešti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus padarinius

Priežastis, kodėl šiandien sakau šią kalbą, yra ta, kad JK yra viena iš pasaulyje pirmaujančių technologijų lyderių ir aš manau, kad vyriausybės tiesiog liko nežinančios apie nenumatytas interneto pasekmes. Mokslinis proveržis, sukeliantis kur kas didesnį kasdienį psichologinį poveikį nei bet kuris kitas išradimas nuo Gutenbergo.

Ir kai pagalvoji, kiek laiko užtruko, kol knygos paplito apyvartoje, interneto atvykimas yra žymiai didesnis už spausdinimą. Jis yra didesnis nei atominis amžius. Bet tai primena branduolinę energiją, nes geba padaryti tiek naudos, tiek žalos.

Bet, žinoma, internetas nėra vienas, nes atrodo, kad tolumoje naujos technologijos lenktyniauja artėdamos link mūsų. Kai jos artinasi mes primerkiame akis, stengdamiesi įžiūrėti ar jos geros, ar blogos – draugai ar priešai?

Dirbtinis intelektas – ką tai reikš? Naudingus robotus, plaunančius ir besirūpinančius senėjančia visuomene? Ar terminatorius su rausvomis akimis, atsiųstus iš ateities, kad išnaikintų žmoniją? Ką reikš sintetinė biologija? Mūsų kepenų atkūrimą ir stebuklingą akies audinių regeneraciją, lyg kokį fantastišką vaistą nuo pagirių? Ar tai atneš siaubą keliančias vištas be galūnių? Ar nanotechnologijos padės mums įveikti ligas, ar paliks mažyčius robotus, kurie galės atlikti replikaciją mūsų ląstelių plyšiuose? 

Yra daug išradimų, kurie padeda žmonijai, tačiau dėl to nereikia ignoruoti galimų grėsmių

Tai senas kaip literatūra tropas, kad Dievai nubaudžia bet kokią mokslo pažangą. Kai Prometėjas atnešė žmonijai ugnį pankolio stiebe, kaip jūs galbūt prisimenate, Dzeusas jį nubaudė, prirakindamas prie Tartaro uolos, o jo kepenis lesdavo erelis. Ir kiekvieną kartą, kai jo kepenys ataugdavo, erelis grįždavo ir vėl jas lesdavo. Ir tai tęsėsi amžinai. Panašiai kaip „Brexit“ patirtis Jungtinėje Karalystėje, jei tik keli mūsų parlamentarai pasiektų tai, ko nori.

Iš tiesų tai buvo standartinė poetinė praktika prakeikti „protos hauretes“ – asmenį, atsakingą už bet kokį mokslinį ar techninį proveržį. Jei tik jie niekada nebūtų išradę laivo, tada Jasonas niekada nebūtų plaukęs į Kolchidę ir niekada nebūtų įvykę visokių nelaimių.

Ir žmonės turi gilų instinktą atsargiai žvelgti į bet kokią technikos pažangą. 1829 m. jie manė, kad žmogaus kūnas neatlaikys Stephensono raketos greičio. Ir šiandien yra žmonių, kurie iš tikrųjų vis dar atmeta mokslą. Yra visas judėjimas, vadinamas antivakseriais, kurie atsisako pripažinti įrodymus, kad skiepai išnaikino raupus ir dėl savo išankstinio nusistatymo iš tikrųjų kelia pavojų tiems vaikams, kuriuos patys nori apsaugoti. Ir aš visiškai atmetu šį antimokslinį pesimizmą. Aš labai optimistiškai žvelgiu į naujųjų technologijų galimybes būti išvaduotojomis ir stebuklingai bei geranoriškai perdaryti pasaulį. Iš tikrųjų nesuskaičiuojamais aspektais technologijos jau tai daro.

Šiandien nanotechnologijos – kaip jau minėjau anksčiau – daro revoliuciją medicinoje, kurdamos raudonųjų kraujo kūnelių dydžio robotus, galinčius plaukti per mūsų kūną, paskirstyti vaistus ir pulti piktybines ląsteles, kaip kokia „Žvaigždžių karų“ armija. Neuroninės sąsajos technologija gamina naujos kartos kochlearinius implantus, suteikiančius klausos dovaną žmonėms, kurie kitaip negalėtų išgirsti savo vaikų balsų. Londono technologijų įmonė išsiaiškino, kaip padėti neregiams laisviau judėti, naudojantis tik programėle savo išmaniuosiuose telefonuose. Naujos technologijos, pagamintos Didžiojoje Britanijoje, padeda kurtiesiems girdėti, o neregiams – matyti.

Mes manėme, kad spausdinimas buvo skirtas tam, jog atsispausdintume skrydžio bilietą. Dabar britų įmonė panaudojo 3D spausdinimą, kad sukurtų variklį, galintį išsiųsti raketą į kosmosą. Afrikos šalyse milijonai žmonių, neturinčių banko sąskaitų, dabar gali pervesti pinigus naudodami paprastą programėlę. Jie gali nusipirkti saulės energijos ir peršokti vieną laiptelį nuo elektros neturėjimo tiesiai į žaliąją energiją. Dėl naujos pažangos atsinaujinanti energija tampa vis pigesnė, o tai padeda mūsų bendrai kovai su klimato kaita.

Mūsų supratimą apie gamtos pasaulį keičia genomo seka. Pačios gyvenimo esmės atradimas. Slaptas genetinis kodas, kuris įkvepia gyvybę kiekvienos gyvos būtybės dvasiai ir leidžia medicininius prasilaužimus, apie kuriuos niekada nežinojome. Gydymas pritaikytas tiksliai tam tikro žmogaus genetinei sandarai.

Iki šiol mes atradome mažiau nei 0,3 proc. painaus gyvenimo planetoje paslapčių. Pagalvokite, ko pasieksime tada, kai – ir tai tik laiko klausimas- 1 ar 2 proc. supratimą, jau nekalbant apie 5 ar 10 proc.. Tačiau tai, kaip mes suprojektuosime naujas technologijas, atsirandančias dėl šių proveržių, ir kokiomis vertybėmis jos bus kuriamos, formuos žmonijos ateitį. Tą ir norėčiau šiandien pabrėžti, mano draugai, mano ekscelencijos.

Būtina griežtai kontroliuoti technologijas, užtikrinant saugiklius ir apsaugant žmones nuo galimų neigiamų padarinių

Rizikuojame po savęs palikti orvelišką pasaulį, sukurtą cenzūrai, represijoms ir kontrolei arba emancipacijos, diskusijų ir mokymosi pasaulį, kuriame technologijos kelia grėsmę badui ir ligoms, bet ne mūsų laisvėms.

Prieš septynis dešimtmečius ši Generalinė asamblėja vieningai priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pirmą ir galbūt vienintelį kartą suvienijant žmoniją vienu principų rinkiniu. Ir mūsų deklaracija – mūsų bendra deklaracija – gina „nuomonės ir saviraiškos laisvę“, „namų ar korespondencijos“ privatumą bei teisę „ieškoti… ir skleisti informaciją bei idėjas“. Jei neužtikrinsime, kad naujos technologijos atspindėtų šią esmę, bijau, kad mūsų deklaracija nieko nebereikš ir liks negaliojanti.

Taigi, Jungtinės Karalystės ir visų pritariančių mūsų vertybėms, misija turi būti garantuoti, kad naujos technologijos būtų nuo pat pradžių sukurtos laisvei, atvirumui ir pliuralizmui, užtikrinant tinkamus saugiklius, jog būtų apsaugoti mūsų žmonės.

Mėnesį po mėnesio gyvybiškai svarbūs sprendimai priimami akademiniuose komitetuose, įmonių valdybose ir pramonės standartų grupėse. Jie rašo ateities taisyklių knygas, priima etinius sprendimus, pasirenka, kas bus ar nebus įmanoma. Kartu turime užtikrinti, kad nauja pažanga nuo pat projektavimo atspindėtų mūsų vertybes.

Atliktas puikus darbas Europos Sąjungoje, Tautų Sandraugoje ir, žinoma, Jungtinėse Tautose, vaidinančiose svarbų vaidmenį užtikrinant, jog nė viena šalis nebūtų palikta be nuostabios šios technologijos naudos ir jos keliamos pramonės revoliucijos. Bet mes vis tiek turime būti ryžtingesni.

Turime rasti tinkamą pusiausvyrą tarp laisvės ir kontrolės, tarp inovacijų ir reguliavimo, tarp privataus verslo ir vyriausybinės priežiūros. Turime reikalauti, kad etiniai sprendimai, būdingi kuriant naujas technologijas, būtų skaidrūs visiems. Ir mes privalome garsiau reikšti savo nuomonę standartų organizacijose, kurios rašo taisykles. Svarbiausia, mes turime susitarti dėl bendrų visuotinių principų rinkinio, kad būtų suformuotos normos ir standartai, kuriais vadovaujantis bus plėtojamos naujos technologijos.

Visiems reikėtų susivienyti, siekiant sukurti saugų pasaulį

Taigi, štai geros žinios – aš kviečiu jus kitais metais į viršūnių susitikimą Londone, nuostabiame mieste, kuriame, beje, nelyja 94 proc. laiko, ir kur viename etape – kai buvau Londono meras – sužinojome, kad turime daugiau „Michelin“ žvaigždute pažymėtų restoranų nei Paryžius. Prancūzai kažkaip greitai atsigavo – tokiu procesu, jog aš nebuvau tikras, ar tai visiškai sąžininga.

Bet Jungtinėje Karalystėje vis dar turime iki šiol didžiausią technologijų sektorių – finansų technologija, biotechnologija, medicinos technologija, nanotechnologija, žalioji technologija. Turime visų rūšių technologijos Londone. Tai didžiausias technologijų sektorius visoje Europoje. Galbūt pusė milijono žmonių dirba vien technologijų sektoriuje.

Tikiuosi, jog jūs atvyksite ten, kur sieksime suburti kuo platesnę koaliciją, kuri imtųsi šios gyvybiškai svarbios užduoties, remdamasi tuo, kaip JK gali prisidėti prie šios misijos, būdama pasauline etinių klausimų ir atsakingų technologijų lydere. Jei susidorosime su šiuo iššūkiu – ir aš net neabejoju, kad galime – tada mes ne tik apsaugosime savo idealus, bet ir peržengsime ribas, kurios kadaise suvaržė žmoniją, ir nugalėsime pavojus, kurie kažkada pasiglemžė tiek daug gyvybių.

Kartu mes galime įveikti mirtinas ligas, pašalinti badą, apsaugoti aplinką ir pakeisti mūsų miestus. Sėkmė, kaip niekad, priklausys nuo laisvės, atvirumo ir pliuralizmo – formulės, kuri ne tik išlaisvina žmogaus dvasią, bet ir išlaisvina beribį žmonijos išradingumą bei kūrybiškumą, ir kurią, svarbiausia, Jungtinė Karalystė stengsis išsaugoti ir tobulinti. 

Ekscelencijos, ponios ir ponai, dėkoju už jūsų malonų dėmesį.