Dažiklis E123: amarantas siejamas su piktybinių navikų atsiradimu

E123 galima žala sveikatai įtikino kelias šalis uždrausti jo naudojimą

E123 padeda išgauti ryškią spalvą. Aloko Mazumdaro/Unsplash nuotrauka

Apie abejotinus maisto priedus jau rašėme ne kartą, tačiau be jau minėtų yra daugybė kitų sintetinių medžiagų, kurios taipogi nėra naudingos žmogaus sveikatai. Viena iš tokių medžiagų yra E123 maisto dažiklis. Nors jo naudojimas padeda sukurti akiai patrauklius maisto produktus, visgi verta gerai pagalvoti prieš dedant E123 turinčias maisto prekes į savo pirkinių krepšelį.

Dažiklis E123 dar žinomas kaip amarantas. Maisto priedas tokį pavadinimą tikriausiai gavo dėl savo spalvos, mat ji panaši į burnočio (amaranto augalo) žiedynus. Tačiau nepaisant su natūraliu augalu siejamos spalvos, E123 yra sintetinis azodažiklis. Jo spalva gali būti įvairi, nuo tamsiai raudonos iki purpurinės. Tuo tarpu pati konsistencija primena miltelius, tačiau amarantas gerai tirpsta vandenyje ir skyla kaitinant 120 C temperatūroje.

Šio sintetinio azodažiklio istorija prasidėjo 1956 metais, nes būtent tada jis buvo pirmą kartą susintetintas. Vos po ketverių metų E123 jau buvo naudojamas kaip maisto dažiklis, nors ketverių metų vargu ar pakako nustatyti galimą ilgalaikę žalą žmogaus organizmui.

Be to, svarbu paminėti, jog iš pradžių amarantas buvo gaminamas iš akmens anglių dervos, tačiau dabar jo gaminimo būdas yra pakitęs. Dažniausiai E123 gaminamas iš šalutinių naftos produktų^[1].

Kaip ir kiti sintetiniai maisto dažikliai, amaranto paskirtis yra gan paprasta – jis naudojamas pagerinti maisto produktų išvaizdą. E123 suteikia maisto produktams tamsiai raudoną ar purpurinę spalvą, kuri išsilaiko net ir po ilgesnio laiko. Tad amarantas puikiai tinkamas dažant vynus ir spiritinius gėrimus, kurie lentynose prastovi ne vieną mėnesį. Tiesa, jis taip pat gali būti naudojamas tortų mišiniuose, konservuotuose vaisiuose, sriubose, desertuose ir kitur^[2].

Nors daugumoje šalių E123 vis dar oficialiai leidžiamas naudoti, visgi yra šalių, kurios įvertino galimą žalą žmogaus organizmui. E123 maisto dažiklis yra uždraustas JAV, Kanadoje ir Japonijoje.

E123 dažnai naudojamas vyno gamyboje. Rikkios Hughes/Unsplash nuotrauka

E123 neigiamas poveikis žmogaus organizmui gali pasireikšti navikais ar hiperaktyvumu

Nei Europos sąjungos, nei daugumos pavienių šalių už maisto saugą atsakingos institucijos neskuba uždrausti E123. Jos tebekartoja, kad yra per mažai mokslinių tyrimų, be to, dauguma jų buvo atlikti su gyvūnais, o ne žmonėmis. Tačiau stebina, kad kol vienoms šalims turimi įrodymai pasirodė pakankamai įtikinami, kitoms jie liko per menki. O tai, kad maisto dažiklis kenkia gyvūnams, kaip tik turėtų kelti nerimą ir dėl galimos neigiamos įtakos žmonėms.

Galima E123 žala pradėjo aiškėti praėjus 15 metų po jo patvirtinimo naudoti maisto pramonėje.1971 metais Rusijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame E123 buvo susietas su žiurkėms pasireiškusiu vėžiu^[3]. To užteko, jog JAV vartotojų gynėjai imtų spausti JAV Vaistų ir maisto administraciją (FDA) kuo greičiau uždrausti E123.

Vėliau buvo atlikti papildomi tyrimai su žiurkėmis, tačiau išvados ir vėl rodė aiškią žalą. Tyrimuose paaiškėjo, jog dideli E123 kiekiai gali didinti piktybinių navikų susidarymo riziką, išprovokuoti negrįžtamus pokyčius kepenyse ir neigiamai veikti reprodukcinę sistemą. Net ir po tokių nerimą keliančių eksperimentų FDA dar 5 metus laukė, kol pagaliau uždraudė amarantą kaip galimą kancerogeną. O Europos sąjunga iki šiol nesiryžta to padaryti, tad mūsų parduotuvėse ir toliau prekiaujama įvairiais maisto produktais su E123.

Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad retais atvejais amarantas gali sukelti alergines odos reakcijas. Žmonėms gali pasireikšti dilgėlinė, egzema, bėrimas, niežulys, patinimas. E123 netgi gali sukelti į astmą panašius priepuolius ar dusulį, todėl įvairioms medžiagoms alergiški ar astma sergantys asmenys turėtų ypač atsakingai skaityti perkamų produktų etiketes.

Tėvai turėtų atsargiai rinkti maisto produktus, kuriuos valgys jų vaikai, nes E123 netgi gali sukelti vaikų hiperaktyvumą. Mažamečiams gali pasireikšti per didelis nerimastingumas bei impulsyvumas, jiems gali būti sunku tinkamai sutelkti dėmesį.

Sintetinį maisto dažiklį galima pakeisti natūraliomis priemonėmis

Deja, nepaisant visų rizikų, pirkėjai dažnai renkasi ryškesnių spalvų prekes, o tai skatina maisto pramonės atstovus ir toliau naudoti ryškiaspalvius dažus. Tačiau jeigu maisto produktų gamintojai šiek tiek daugiau pasistengtų, jie lengvai pakeistų E123 maisto dažiklį visiškai nekenksmingomis, bet dažančių savybių turinčiomis medžiagomis. Sintetinius maisto dažiklius gali pakeisti įvairios natūralios medžiagos, tokios kaip:

• Ciberžolė. Šis prieskonis padeda sukurti geltoną spalvą ir yra tinkamas įvairių rūšių patiekalams.
• Burokėliai. Burokėlių milteliai padeda sukurti raudoną ar violetinę spalvą ir tinka kepiniams, kokteiliams bei kitoms maisto grupėms.
• Anatas. Šis natūralus maisto dažiklis gaunamas iš dažinės urlijos medžio sėklų ir naudojamas geltonai arba oranžinei spalvai išgauti, kai gaminamas sūris, sviestas ir kiti pieno produktai.
• Spirulina. Mėlynai žalių dumblių rūšis praturtinta maistą naudingomis maistinėmis medžiagomis ir suteikia jam žalią spalvą. Ji tinka kokteiliams, sultims ir kitiems maisto produktams.

Tie, kas nori išvengti sintetinių maisto dažiklių, turėtų kuo dažniau gaminti maistą patys, o pirkdami produktus parduotuvėse, atkreipti dėmesį į etikečių turinį. Tikėtina, jog kuo mažiau medžiagų yra nurodyta etiketėje, tuo produktas yra natūralesnis.