Dėl farmacijos kompanijų godumo, pasaginiai krabai atsidūrė rimtame pavojuje
Dėl medicininiams tyrimams naudojamo kraujo, pasaginių krabų populiacija ženkliai sumažėjo
Pasaginių krabų gaudymas dėl jų endotoksinu aptinkančio kraujo pavojingai sumažino jų populiaciją
Jei kada nors skiepijotės nuo gripo, pažįstate ką nors, kas naudoja širdies stimuliatorių, turi pakeistą sąnarį, ar paskiepijo savo augintinį nuo pasiutligės, ši informacija yra skirta jums.
Prieš patekdami į žmogaus kūną, vakcinos, injekciniai vaistai, intraveniniai tirpalai ar žmonėms bei gyvūnams skirti implantuojami medicinos prietaisai pirmiausiai patikrinami ir nustatoma ar juose nėra toksinų. Tam yra naudojamas testas, kurio medžiaga išgaunama iš pasaginių krabų (angl. Horseshoe crabs) kraujo. Nors aptinkamos kelios pasaginių krabų rūšys, didžioji dalis medicinoje naudojamo kraujo priklauso Limulus Polyphemus, Atlanto pasaginiam krabui, kuris yra randamas rytinėje JAV pakrantėje.
Testą, kurio metu, naudojant Limulus Polyphemus kraują, yra aptinkami endotoksinai, 1960 m. sukūrė Frederik Bang ir Jack Levin.[1] Šis tyrimas pagrįstas faktu, kad pasaginių krabų kraujas yra ypač jautrus bakterijų toksinams. To pasekoje, kraujui liečiantis su endotoksinu ir medžiaga, pavadinta Limulus Amebocyte Lysate (LAL), susidaro krešulys ir taip patikrinamas prietaiso ar medžiagos užterštumas. 1970 m. tyrimas buvo komercializuotas JAV.
Azijoje yra naudojamas panašus testas, vadinamas TAL. Jam yra naudojamas Azijos krabų rūšies Tachypleus Tridentatus kraujas.[2]
Vieni ekspertai teigia, kad pasaginių krabų mirtingumas, po kraujo išsiurbimo, siekia maždaug 5%, kitų organizacijų duomenimis – net 20%.
Deja, nuolatinis pasaginių krabų gaudymas dėl jų kraujo akivaizdžiai sumažino jų populiaciją. Skaičiuojama, jog per metus yra sugaunana apie 400 tūkst. krabų. Šiuolaikiniai žmonės sąmoningai jų nežudo, kaip tai darė praėjusiais amžiais gyvenę žemdirbiai, gaudę juos trąšomis, arba žvejai, naudoję juos kaip masalą. Vietoj to, jie krabus švariai nuvalo ir įsmeigia į juose esančią minkštą, silpną vietą nerūdijančio plieno adatas, kurių pagalba siurbia kraują.[3] Prieš grįždami į vandenyną, kiekvienas pasaginis krabas netenka iki 30% savo kraujo.
Akivaizdu, kad po šios traumuojančios procedūros iškyla padidėjusio mirtingumo ir kitos rizikos. Deja, vertinimai kol kas skiriasi: kai kurių oficialių šaltinių duomenimis, pasaginių krabų mirtingumas po kraujo netekimo yra maždaug 5%, kitų organizacijų duomenimis mirtingumas siekia net 20%.[4] To pasekoje, Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (angl. International Union for Conservation of Nature arba IUCN), reaguodama į mažėjantį Atlanto pasaginių krabų skaičių, dar 2016 m. įtraukė juos į „esančių pavojuje“ sąrašą.[5]
Pagrindinis pasaginių krabų išskirtinumas – imuninės ląstelės amebocitai
Pasaginiai krabai (angl. Horseshoe crabs) gyvuoja daugiau nei 450 milijonų metų, taigi jie yra senesni už dinozaurus. Nors atrodo kaip priešistorinės fosilijos, paskutiniai tyrimai parodė, kad pasaginiai krabai priklauso voragyvių šeimai ir yra susiję su skorpionais bei vorais.[6]
Paklausiausia pasaginių krabų rūšis, Limulus Polyphemus, gyvena Atlanto vandenyne, ties Šiaurės Amerikos pakrante. Juos taip pat galima pamatyti JAV ir Meksikos įlankos pakrantėse. Pasaulyje taip pat egzistuoja ir kitos trys pasaginių krabų rūšys, randamos Indijos ir Ramiajame vandenyne, ties Azijos pakrante.[7]
Visi jie pasižymi šiomis savybėmis: turi kietą egzoskeletą, 10 kojų ir organizme cirkuliuojantį mėlyną kraują, kuris jau spėjo tapti vienu vertingiausių skysčių Žemėje. Iš pasaginio krabo kraujo išgaunama medžiaga Limulus Amebocyte Lysate (arba LAL) tapo beveik tokia pat vertinga, kaip auksas. Dėl visur esančių endotoksinų paplitimo ir būtinybės nustatyti jų buvimą, kvorta (1 JAV kvorta = 1,14 L) pasaginių krabų kraujo buvo įkainota 15 tūkst. USD.
Greitas amebocitų veikimas endotoksinų atžvilgiu paskatino nežmoniškus pasaginių krabų gaudymo kiekius
Endotoksinų buvimas vaistuose, adatoje ar bet kokiuose daiktuose, kurie liečiasi su žmogaus krauju, yra rimta problema. Nuo 1940 iki 1970 m. pabaigos, farmakologinių produktų tyrėjai farmakologinių produktų testuose, pavyzdžiui tikrinti ar vaistuose nėra pirogeninių medžiagų, tokių kaip endotoksinai, naudojo triušius. Triušiams buvo duodamas mėginys ir kelias valandas stebima kaip sureagavo jų imuninė sistema. Jei pasireikšdavo kokia nors reakcija, tai reikšdavo endotoksinų buvimą.
Vis dėlto, atradus pasaginių krabų imuninę sistemą, įskaitant amebocitų kraujo kūnelius ir juose esančius kraujo krešėjimo faktorius, farmakologiniuose produktuose esančių endotoksinų tikrinimo būdas pakito.[8] Užuot atlikę daug laiko reikalaujančius tyrimus su triušiais, mokslininkai pradėjo naudoti Frederik Bang ir Jack Levin testą, kurio rezultatai pasimato vos prie medžiagos mėginio yra pridedami pasaginio krabo amebocitai. Jei mėginys pradeda krešėti, reiškia, jog jame buvo endotoksinų.
Skirtingai nuo stuburinių gyvūnų kraujo, pasaginiai krabai deguoniui kūne pernešti nenaudoja hemoglobino. Vietoj to, šie gyvūnai naudoja hemocianiną, cheminę medžiagą, kuri jų kraujui suteikia išskirtinę mėlyną spalvą. Vis dėlto, ne dėl jos pasaginių krabų kraujas taip vertinamas. Tai yra dėl kraujyje esančių imuninių ląstelių – amebocitų. Stuburinių kraujyje imuninės sistemos dalis, kovojanti su infekcijomis bei organizmui svetimomis medžiagomis, yra baltieji kraujo kūneliai. Tuo tarpu bestuburiai, tokie kaip pasaginis krabas, tam naudoja amebocitus.
Kai amebocitas liečiasi su patogenu, jis išskiria cheminę medžiagą, dėl kurios vietinis kraujas, kuris, tyrėjų manymu, yra pavojingų patogenų išskyrimo mechanizmas, krešėja. Tiksliau sakant, krabų kraujyje amebocitai, kai jie liečiasi su endotoksinais, kietėja ir taip sudaro krešulį, skirtą apsaugoti pasaginį krabą nuo neigiamų bakterijų ar endotoksino poveikio.
Frederik Bang ir Jack Levin tyrime naudojama kraujo krešėjimo sistema, skirta sudaryti šį krešulį mėgintuvėlyje, kai mėginyje yra endotoksinų. 1977 m. JAV maisto ir vaistų asociacija leido naudoti LAL kaip triušio pirogeno tyrimo pakaitalą, skirtą nustatyti endotoksinus vaistuose ir medicinos prietaisuose. Šis testas šiuo metu yra pripažintas visame pasaulyje kaip LAL (pagal Limulus polyphemus) arba TAL (pagal Tachypleus tridentatus).[8]
Vis dėlto, JAV vis dar yra reikalaujama, kad bent kartą prieš patvirtinimą naujas vaistas būtų išbandytas su triušiais. Taip yra siekiama įsitikinti, jog nėra pirogenui būdingo neendotoksino.
Medicinos pramonė skatinama kuo skubiau ieškoti alternatyvių endotoksinų nustatymo metodų
Norint užtikrinti patikimą injekcinių vaistų ir implantuojamų medicinos prietaisų tiekimą, pasaulis ieško alternatyvių endotoksinų nustatymo metodų. Pasaginiais krabais pagrįsti LAL ir TAL metodai didžiąja dalimi pakeitė pyrogenų testą, kuriame naudojami triušiai. Laikas nutraukti ir pasaginių krabų naudojimą.
Šiuo metu jau egzistuoja alternatyvūs metodai, kurie vis dar yra tobulinamo stadijoje. Pasinaudodama tokiomis iniciatyvomis kaip sintetinių sintezės pakaitalų kūrimas, farmacijos ir medicinos prietaisų pramonė turi šansą tapti keturių pasaulyje egzistuojančių pasaginių krabų rūšių išsaugojimo dalimi.[9]
Paprastas būdas šioms pramonės šakoms paspartinti pasaginių krabų išsaugojimą yra priimti alternatyvius metodus jų žaliavoms ir patikrinimo programoms. Vis dėlto, šie bandymai stringa dėl JAV maisto ir vaistų administracijos (angl. US Food and Drug Administration).[10]
Kol sintetiniai pakaitalai vis dar yra pakeliui, vis daugiau mokslininkų sutinka, kad biomedicinos pramonė daro neigiamą poveikį pasaginių krabų populiacijai:
- sužeidžia pasaginius krabus kraujo paėmimo metu, jie tampa dezorientuoti ir neadekvatūs
- patelės negali neršti
- paima per didelį kiekį kraujo, todėl sugrįžęs į vandenyną krabas yra pasmerktas mirčiai.
Keisdamas pasaginių krabų biologijos ir išsaugojimo globalią perspektyvą, mokslininkas Thomas Novitsky, „Cape Cod“ asociacijos, LAL kompanijos „East Falmut“ (Masačiusetsas), generalinis direktorius teigia:
Kaupiami įrodymai rodo, kad pasaginių krabų mirtingumas yra didesnis nei manyta iš pradžių (29%, palyginti su prieš tai deklaruotais 15%); kad patelėms po kraujavimo ir išsiskyrimo gali sutrikti gebėjimas neršti; kad nukraujavę krabai ilgą laiką po sugavimo, tvarkymo, kraujavimo ir paleidimo būna dezorientuoti ir neadekvatūs.[11]
Dėl didelės pasaginių krabų paklausos rytinėje pakrantėje, ypač Delavero įlankoje, populiacija smarkiai mažėja. Kaip jau minėjome, šiuo metu IUCN „Atlanto pasaginius krabus“ laiko arti išnykimo ribos.[12]
Daugiau informacijos apie pasaginius krabus ir jų išnykimo pavojų pateikta žemiau esančiame video:
- ^ Endotoxin Timeline. The horseshoe crab .
- ^ The horseshoe crab and public health. The horseshoe crab .
- ^ SARAH ZHANG. The Last Days of the Blue-Blood Harvest. The Atlantic. News, politics, culture, technology, health, and more.
- ^ Jonathan Watts. This crab could save your life - if humans don't wipe it out first. The Guardian.
- ^ Horseshoe Crab endangered. IUCN, International Union for Conservation of Nature.
- ^ NADIA DRAKE. Bizarre horseshoe crabs are actually spider relatives. National Geographic. Weird and wild animals.
- ^ Horseshoe Crab. The National Wildlife Federation.
- ^ Horseshoe Crabs and Endotoxin Testing. The horseshoe crab .
- ^ Achieving Sustainability. The horseshoe crab .
- ^ Life-saving blue hood. Bigthink. Surprising science.
- ^ Carmichael, R.H., Botton, M.L., Shin, P.K.S., Cheung, S.G.. Changing Global Perspectives on Horseshoe Crab Biology, Conservation and Management. Springer Nature Switzerland AG.
- ^ ESI Field Report Horseshoe crabs are one of the most fascinating organisms!. Endangered Species International..