Elektromagnetinės spinduliuotės saugumo klausimais institucijos remiasi kontraversiškų mokslininkų grupių nuomone

Daugumos šalių elektromagnetinės spinduliuotės saugumo ribų mokslinė bazė kelia rimtą nerimą

Mokslininkai įspėja, kad suinteresuotos grupės siekia paveikti 5G rizikos sveikatai tyrimų rezultatus.

Kai kurie mokslininkai jau garsiai kalba apie pavojų, susijusį su mobiliojo ryšio technologijų keliama rizika sveikatai. Dauguma tokius įrenginius prižiūrinčių saugos institucijų nekreipia dėmesio į tokias kalbas, nes remiasi savam ratui priklausančių mokslininkų pateikiama informacija, kuri atmeta visus nerimą keliančius tyrimus bei nustato daug platesnius saugos limitus.

Ar mobiliojo ryšio technologijų skleidžiama elektromagnetinė spinduliuotė yra pavojinga? Pasauliui įžengiant į 5G ryšio erą, inžinieriai, fizikai, biologai ir vėžį gydantys medikai gali peržiūrėti tūkstančius prieš tai atliktų tyrimų ir skaičiavimų, susijusių su senesnių 2G ir 3G technologijų įtaka sveikatai. Vis dėl to, kaip interpretuoti duomenis ir išvadas dėl 5G ryšio, kuriam smarkiai trūksta tyrimų, vis dar nesutariama.

Įdomu tai, jog elektromagnetinės spinduliuotės keliamų pavojų ir su jais susijusių patarimų temoje dominuoja viena mokslininkų grupė. Tai reiškia, kad kitų mokslininkų tyrimai nepatenka į politikų, kurie turi remtis mokslu priimant įstatymus ir nuostatus, radaru.

Kaip teigia buvęs norvegų „Telenor“ mokslininkas ir knygos „Išmanieji skaitikliai, teisė ir sveikata“ autorius Einar Flydal, tai sukuria nuomonės monopoliją. Jis kritikuoja daugumos šalių elektromagnetinės spinduliuotės saugumo ribų mokslinę bazę ir aiškina:

Didžioji dalis tyrėjų yra apibūdinami kaip prieštaraujantys vyraujančiai nuomonei ir, etiškai nepateisinamo proceso pagalba, jiems paprasčiausiai užkertamas kelias. Tai negali būti suprantama iš mokslinių rezultatų. Tai turi būti suprantama politiškai, kaip interesų kovos rezultatas, kur radiacinės saugos institucijos dažnai tampa marionetėmis, patiriančiomis išteklių trūkumą.

Jo požiūriui priešinasi Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto docentė Gunnhild Oftedal, besigilinanti į elektromagnetinių laukų poveikį žmonėms. Ji yra mažo tarptautinio tinklo, nustatančio kuriuo mokslu pasitikėti, narė.

G. Oftedal nepatinka, kad tyrimų sritis apibūdinama kaip susidedanti iš dviejų konkuriuojančių stovyklų. Ji teigia, kad pradedama orientuotis į problemas, kurios gali turėti ilgalaikes ir stiprias pasekmes asmenims ir visuomenei – tiesiog reikia pažiūrėti į diskusijas apie klimatą. Šioje srityje labai lengva suskirstyti žmones į dvi stovyklas, tačiau bendras vaizdas turi daug daugiau niuansų.

Valdžia remiasi suinteresuotų grupių vertinimais

Norvegijoje elektromagnetinės spinduliuotės klausimais kreipiamasi į NRPA (angl. the Directorate for Radiation Protection and Nuclear Safety). Tai – aukščiausia profesionali spinduliuotės pavojų sveikatai nagrinėjanti institucija.

Pasak fiziko ir direkcijos vadovo Tone-Mette Sjømoen, NRPA pati neatlieka elektromagnetinių laukų spinduliuotės tyrimų:

Mes remiamės tarptautinės ekspertų grupės sudarytais atsiliepimais. Būtent ji apsvarsto ir įvertina visus egzistuojančius mokslo šaltinius ir, remdamasi bendru moksliniu vaizdu, pateikia išvadas.

Tokia padėtis yra tipiška tarp elektromagnetinės spinduliuotės saugos institucijų Europoje. Dauguma jų remiasi keliomis arba visomis žemiau surašytomis mokslo įstaigomis:

• Tarptautinė apsaugos nuo jonizuojančios spinduliuotės komisija (angl. The international commission on non-ionizing radiation protection arba ICNIRP)
• Europos Sąjungos Sveikatos, aplinkos ir kylančios rizikos mokslinė komisija (angl. The EU Scientific Committee on Health, Environment and Emerging Risk arba SCENIHR/SCHEER)
• Pasaulio sveikatos organizacijos EML grupė (WHO’S EMF Group)
• PSO vėžio skyriaus Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (The WHO Cancer Unit IARC)
• Švedijos Radiacinės saugos tarnybos Elektromagnetinių laukų mokslinė taryba (angl. The Swedish Radiation Safety Authority’s Scientific council on electromagnetic fields)
• Nejonizuojančios radiacijos patariamoji grupė (angl. Advisory Group on Non-Ionising Radiation arba AGNIR) – viešas Jungtinės Karalystės komitetas, veikęs iki 2017 metų

Standartinius limitus nustato maža, vienodą nuomonę turinti mokslininkų grupė

Anksčiau išvardytų grupių kiekis turėtų garantuoti platų mokslinių nuomonių pasirinkimą, tačiau taip nėra. ICNIRP yra itin įtakinga, nes ne tik vertina elektromagnetinės spinduliuotės ir rizikos sveikatai tyrimus, bet ir teikia jos saugumo limitų gaires, kuriomis naudojasi dauguma šalių. Tai – privati Vokietijoje registruota organizacija, įsikūrusi už Miuncheno, už geltonų durų Vokietijos Federalinio radiacinės saugos biuro patalpose.

Pati ICNIRP sprendžia ką įsileisti į komisiją. Louis Slesin, leidinio „Microwave News“ redaktorius, kuris dešimtmečiais sekė mokslines spinduliuotės ir sveikatos diskusijas, įspėja:

ICNIRP neturi atviro proceso naujų narių rinkimams. Tai – savarankiška grupė, kurioje nelaukiama priešinga nuomonė. Kaip tai gali būti ne problemiška? 

Kaip aiškina Mike Repacholi, elektromagnetinių laukų tyrimų pradininkas, 1992 metais įkūręs ICNIRP, yra per mažai pakankamai kvalifikuotų mokslininkų. O ICNIRP Padovas Eric van Rongen priduria, kad pašalinti tyrimai dažniausiai neatitinka aukštų standartų. E. Rongen sako, jog neprieštarauja, kad būtų įtraukiami ir kitaip mąstantys mokslininkai. Bet jie privalo užpildyti anketą į konkrečią laisvą vietą ir negali būti priimami tik todėl, jog turi priešingą nuomonę.

Spinduliuotės limitus nustatančiose grupėse dominuojantys mokslininkai taip pat yra ir kitų komitetų nariai

ICNIRP iš tikrųjų nustato elektromagnetinės spinduliuotės saugos limitus beveik visoje Europoje. Visgi tai tėra tik viena iš kelių mokslinių grupių. Tačiau kitose grupėse pilna tų pačių ekspertų. Iš 13 ICNIRP mokslininkų 6 yra dar mažiausiai vieno kito komiteto nariai. PSO grupėje taip yra su 6 iš 7 tyrėjų. Kas trečias ES komisijos mokslininkas, kuris teikė patarimus elektromagnetinės spinduliuotės klausimais 2015 metais, atstovavo ir kitas grupes.

Pasak Gunnhild Oftedal, tai nėra keista. Ji – ne tik ICNIRP komisijos, bet ir PSO grupės narė. Anot jos, žmonių, kurie pademonstruoja savo kvalifikaciją, prašoma prisidėti. G. Oftedal siūlo pažiūrėti kas apskritai sėdi komisijose ir tarybose. Visuomenėje taip yra visur.

Komisijos tarpusavyje sutinka su pagrindine prielaida – vienintelė dokumentais paremta rizika nuo mobiliosios spinduliuotės yra kūno audinių šilimas. Elektromagnetinės spinduliuotės saugos ribos nustatomos taip, kad būtų užkirstas kelias tokiems atvejams. Pasak visų, išskyrus vieną, komitetų, kol laikomasi ribų, pavojaus sveikatai nėra.

Palyginti su nustatytais limitais, daugeliui mobiliųjų telefonų vartotojų lengva likti saugiems. Limitai yra pasiekiami ar peržengiami tik tada, kai stovima prie pat ar ne toliau nei per 10 metrų nuo bazinės stoties.

Ar beveik 5 bilijonai mobiliųjų telefonų vartotojų pasaulyje neįrodo, jog tai puikiai veikia?

Daugybė tyrėjų atranda reikšmingas mobiliosios spinduliuotės rizikas

Daugelis mokslininkų mano, jog žmonėms gali kenkti kur kas mažesnis mobiliosios spinduliuotės kiekis – ypač naudojantis technologijomis ilgus metus.

Australijoje įsikūrusi Okeanijos radijo dažnio mokslinė patariamoji organizacija išnagrinėjo 2266 mokslinius tyrimus^[1] ir 68% iš jų atrado „reikšmingus biologinius ir sveikatos padarinius“. Tuo tarpu Bioiniciatyvinė grupė, prieš prieidama šios išvados, peržiūrėjo iki 1800 tyrimų, kurie parodė, jog tokiu atveju, jeigu žmonės būtų per ilgai veikiami mobiliosios spinduliuotės, daugelis biologinių padarinių tikriausiai sukeltų žalą sveikatai. Mokslininkai teigia, kad taip yra todėl, nes spinduliuotė trukdo normaliems kūno procesams, užkirsdama kelią pažeisto DNR taisymui ir sukurdama imuninės sistemos disbalansą.

Pasak „Bioiniciatyvinės grupės“ ataskaitos, galimų žalų sąrašas išties bauginantis:

• autizmas
• alzheimeris
• prasta spermos kokybė
• smegenų vėžys
• vaikų leukemija

ICNIRP: elektromagnetinė spinduliuotė turi poveikį ir siauresnėse nei rekomenduojamos spinduliuotės saugumo ribos

Mokslininkų nuomonių susidūrimo centre – ICNIRP. Olandų biologas Eric van Rongen neatmeta, jog mobilioji spinduliuotė turi poveikį ir siauresnėse nei rekomenduojamos jos saugumo gairių ribos. Jis sako: „Bet mes nesame įtikinti, jog šie padariniai yra žalingi sveikatai“.

Šiuo metu ICNIRP yra atnaujintų elektromagnetinių laukų spinduliuotės limitų paskelbimo procese. Senieji limitai buvo nustatyti dar 1998 metais. Mažai tikėtina, jog pavojaus varpais skambinantys mokslininkai turėjo įtakos naujosioms gairėms.

Nesutarimai elektromagnetinių laukų spinduliuotės tyrimuose yra įsišakniję. Istoriškai šios srities mokslas asocijuojamas su telekomunikacijų sektoriumi ir kariuomene. ICNIRP nustatytos saugumo ribos pirmiausiai atsižvelgia į telekomunikacijų industrijos poreikus, aiškina buvęs ilgalaikis suomių spinduliuotės saugos agentūros tyrėjas Dariusz Leszczynski. 2011 metais jis buvo PSO vėžio instituto IARC komitete, kai buvo nuspręsta,^[2] jog elektromagnetiniai laukai yra „galbūt kancerogeniški“ žmonėms. D. Leszczynski nėra ICNIRP ar kurios kitos vadovaujančios ekspertų grupės narys. Jis teigia:

ICNIRP tikslas – nustatyti tokias saugos ribas, kurios nenužudytų žmonių, kol veikia technologija – kažkas tarp to.

Jam pritaria ir „Microwave News“ redaktorius Louis Slesin, nurodydamas, kad dauguma smegenų auglių pasirodo vyresnėse amžiaus grupėse:

Kai sprendžiama, kas bus įtraukta į tyrimą, o kas palikta už borto, egzistuoja daugybė politikos. Pavyzdžiui, neįtraukti vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių^[3] iš neseniai Australijoje publikuoto tyrimo apie smegenų vėžį atrodo visiškai nelogiška.

Šiame konkrečiame tyrime,^[4] atliktame dviejų mokslininkų, kurie irgi priklauso ICNIRP, buvo prieita prie išvadų, jog negali būti jokio ryšio tarp mobiliųjų telefonų ir smegenų auglių, nes smegenų vėžio paplitimas iš esmės yra stabilus jau metų metus. Tai smarkiai skiriasi nuo praėjusiais metais Anglijoje publikuoto tyrimo,^[5] kuris parodė, jog tarp 1995 ir 2015 metų daugiau nei padvigubėjo glioblastomos, agresyvios formos smegenų auglio, kiekiai.

Finansavimo šaltiniai įtakoja bevielio ryšio poveikio sveikatai tyrimų rezultatus

Bėgant metams mažiausiai trys tyrimai užfiksavo, kad dažnai egzistuoja ryšys tarp tyrimų išvadų ir pinigų šaltinio, kuris sumokėjo už tyrimą. Mažiau tikėtina, kad mokslas, kurį parėmė industrija, ras žalą sveikatai, lyginant su tyrimais, kuriuos apmokėjo įstaigos ar valdžios institucijos.

Tyrimams skirti pinigai dažnai keliauja universitetams ir turi „užkardas“ tarp individualių mokslininkų ir pinigų, sako Lennart Hardell, vėžio gydytojas ir mokslininkas universitetinėje ligoninėje Erebu mieste Švedijoje. Švedų tyrėjas tiki:

Visgi problema ta, kad žmogus tampa priklausomas nuo tų pinigų. Dauguma nekanda į ranką, kuri juos maitina.

L. Hardell tyrinėjo ryšį tarp ilgalaikio mobiliųjų telefonų naudojimo ir smegenų vėžio. Jis priėjo prie išvadų,^[6] jog mobilieji telefonai gali sukelti vėžį. 2011 metais jis sėdėjo IARC komitete, bet nebuvo kituose komitetuose. Pasak L. Hardell, jo tyrimas finansuojamas iš jo ligoninės atlyginimo ir lėšų, kurias surinko vietiniai vėžio fondai bei nacionalinės organizacijos. Jis teigia:„Žinoma, aš taip pat daug dirbau savo laisvu laiku“.

Martin Röösli – vieno tyrimo apie ryšį tarp financinio šaltinio ir rezultatų bendraautorius. Šveicarijos Atogražų ir visuomenės sveikatos instituto docentas yra ICNIRP ir kitų patariamųjų organų narys. M. Röösli.patvirtina:

Tyrimai, kurie visiškai finansuojami industrijos, greičiausiai bus šališki.

Bet jo tyrime^[7] skirtingi financiniai modeliai su deramomis užkardomis nesukėlė šališkų rezultatų ir buvo aukštesnės kokybės. Be to, nereikia pamiršti, jog pageidaujamų rezultatų gali būti bet kurioje stovykloje, tvirtina Röösli, kuris teigia, jog mokslininkai gali sukurti neaiškumus, kad padidintų savo tyrimų finansavimą.

Kai kurios studijos gali tęstis nuo 15 iki 20 metų. Tokie projektai tyrėjams yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, įrodinėja L. Slesin. Kai kurie tyrimai finansuojami pramonės. „Ar tai sukuria interesų konfliktą tarp dalyvaujančių mokslininkų?“ – klausia L. Slesin ir iš karto atsako: „Žinoma, kad taip“.

Gunnhild Oftedal neatmeta, jog finansavimo šaltinis gali paveikti išvadas – kaip ir gali paveikti „stiprus įsitikinimas, jog kažką ras“. Seniau tokie mechanizmai buvo mažai svarstomi. „Bet šiandien mes esame dėl to susirūpinę. Susidariau įspūdį, jog mokslininkai tapo daug labiau atsargūs priimdami paramą iš industrijos – bent jau tiesioginę paramą“, – sako G. Oftedal.

Mobiliųjų technologijų industrija finansuoja jų produktų žalos tyrimus ir taip bando kištis į tyrimų rezultatus

Ne visi nori smerkti verslo siūlomus pinigus. Industrija neabejotinai turėtų mokėti už tyrimus, kuriuose aiškinamasi potencialūs jų produkcijos pavojai. Bet viskas turi būti atlikta nepriklausomai nuo rėmėjų, mano Jungtinės Karalystės fiziologas Zenon Sienkiewicz. Jis – ICNIRP narys ir seniau yra buvęs kituose patariamuosiuose organuose.

Tyrimai yra kritiškai priklausomi nuo išorės finansavimo, priduria buvęs ICNIRP mokslininkas Norbert Leitgeb, šiuo metu dirbantis Graco technologijos universiteto Sveikatos priežiūros inžinerijos institute Austrijoje. Jis sako:

Klausimas kyla ne dėl to, ar industrija turi duoti pinigų. Čia atsakymas aiškus – turi, jeigu jų produktai yra kylančio susirūpinimo priežastis. Svarbus kitas ginčytinas klausimas: ar egzistuoja pakankamai efektyvios priemonės, kurios užtikrina, kad suinteresuotosios šalys negalėtų kištis į mokslininkų darbą ir paveikti tyrimų rezultatų bei išvadų.

N. Leitgeb teigia, kad diskutuojantys dėl potencialaus industrijos šališkumo ignoruoja potencialų NVO ir privačių grupių šališkumą. „Tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, patys sau nustatę padidėjusį elektromagnetinį jautrumą, turėtų sulaukti tokio paties dėmesio“.

Mike Repacholi įkūrė ICNIRP bei PSO EML projektą. Pradžioje PSO projektas gavo žymią industrijos paramą.^[8] Išeinant iš PSO M. Repacholi tapo industrijos konsultantu. „Industrijos remti tyrimai sulaukė tiek kritikos, kad industrija dabar nebefinansuoja tyrimų. Tačiau būtent ji kelia susirūpinimą sveikatos klausimais. Kas pralošė iš šios situacijos?“ – klausia M. Repacholi.

Nepaisant to, ir ICNIRP, ir PSO dabar neįtraukia tyrėjų, kurie gavo paramą iš industrijos per pastaruosius tris metus.

PSO jau buvo įtakota tabako pramonės. Istorija kartojasi

Kad atnaujintų Pasaulinės sveikatos organizacijos žinias apie elektromagnetinę spinduliuotę ir sveikatą, Eric van Rongen ir Gunnhild Oftedal yra smarkiai įsigilinę į darbą joje. Centrinė PSO mokslininkų grupė dirba dar nuo 2012 metų. Iš pradžių buvo tikėtasi, jog darbas bus seniai užbaigtas, bet įtarimai dėl šališkumo^[9] nuniokojo ir šį komitetą. Dabar PSO ketina sukviesti didesnę tyrimo grupę, kuri įvertins centrinės grupės darbą. „Dalyviai dar nėra išrinkti, tačiau tarp jų bus “platus nuomonių ir ekspertizės spektras“, – tikina PSO.

Daugelis kritikuojančių dominuojančias EML tyrimų įstaigas ir jų istorines sąsajas su industrija lygina situaciją su tuo, kaip tabako gamintojai sugebėjo valdyti abejones apie rūkymo pavojų. „Aš nemėgstu šio palyginimo, nes šiuo atveju kenksmingas poveikis yra aiškus, o tuo tarpu su EML mes vis dar tik spėliojame kokio tai dydžio problema“, – sako L. Slesin.

Jo manymu, pamoka, kuri turėtų būti išmokta iš tabako problemos – tai būti atsargiems ir neduoti per daug prieigos bei įtakos industrijai. L. Slesin sako:

2000 metais PSO publikavo pagrindinę atsiprašymo ataskaitą,^[10] kurioje nurodė, kaip leido tabako industrijai daryti įtaką organizacijos mąstymui. Bet po to jie vėl pasielgė lygiai taip pat su EML. Jie man taip niekad ir neatsakė kodėl.

ICNIRP: Per mažai žinome apie ilgalaikį mobiliųjų telefonų naudojimo poveikį

Didžioji dalis tyrimų, susijusių su mobiliųjų technologijų keliama spinduliuote ir sveikata, buvo atliekama tiriant 2G ir 3G technologijas. Artimiausiais metais visur pradės veikti ypač greitas 5G ryšys, kuris iš dalies naudos žymiai aukštesnius dažnius nei buvo naudojami prieš tai. Mokslinės žinios ką tai gali reikšti visuomenės sveikatai yra minimalios. Individualūs projektai perspėjo,^[11] jog kyla pavojus, kad tokie aukšti dažniai gali įkaitinti kūno audinius, tačiau ICNIRP su tuo nesutinka.

ICNIRP vadovas sutinka su kritikais tik dėl vieno dalyko – reikia daugiau mokslinių tyrimų.

Neabejotinai. Yra dar daug neapibėžtumo. Pavyzdžiui, per mažai žinome apie ilgalaikį mobiliųjų telefonų naudojimo poveikį smegenų vėžio tema, kad galėtume prieiti išvadas. Mums neabejotinai reikia daugiau informacijos.