Fascija - paslaptis, gaubianti judėjimo naudą

Žmogaus kūno supratimą keičia naujas požiūris į sveikatą, paremtas fascija

Fascija – tai žmogaus jungiamojo audinio plėvė. Kike’o Vegos/Unsplash nuotrauka

Fascija yra žmogaus jungiamojo audinio plėvė, turinti bendrų ir specializuotų funkcijų žmogaus organizmui. Daugelis iš jūsų tikriausiai niekada negirdėjote apie fasciją. Tačiau ši tema sulaukia vis daugiau dėmesio pasaulyje ir daugėja žmonių, kurie stengiasi tuo domėtis. Yra organizuojama net ir tarptautinė Fascia Tyrimų Kongreso konferencija, kuri paskutinį sykį vyko 2018 metais.^[1]

Tomas Meyeris – autorius, praktikas ir pedagogas, turintis daugiau nei 40 metų fascijinės anatomijos ir gydymo patirties. Jis yra vienas pirmaujančių specialistų pasaulyje šia tema. Jis siūlo:

Atpalaiduoti, pertvarkyti ir subalansuoti visą kūną, taip išsprendžiant diskomfortą, sumažinant skausmą ir įtampą.

T. Meyeris teigia,^[2] kad toks gydymas gerina judėjimą tarp fascijos sluoksnių ir jos struktūrų, įskaitant sausgysles, raiščius, nervus ir raumenis. Verta pabrėžti, kad joga atlieka svarbų vaidmenį išlaikant sveiką fasciją. Tai – būdas atstatyti audinius ir padėti jiems sugrįžti į pradinę būseną. Miofascijiniai meridianai yra tarsi žemėlapis jogos asanoms (pozoms).

Turint tinkamas žinias, galima spręsti organizmo sukeltas problemas, todėl į jogą žvelgiant iš šios pusės, galima sakyti, kad ji yra elementari judėjimo higiena. Fascijų tinklas naudojamas kaip įrankis, padedantis suprasti jogos, sporto ir judėjimo naudą, siekiant visapusiško ir pilnaverčio poveikio sveikatai.

T. Meyerio požiūris į gydymą pasitelkiant fascijų struktūras išsivystė dar 1920-aisiais, dėl tuo metu dirbusios mokslininkės Idos Paulinos Rolf. Jos sukurta metodika vadinama „struktūrine integracija“ arba „rolfing“. Mokydamasis pas I. P. Rolf, T. Meyeris perėmė jos žinias ir plėsdamas šią temą pritaikė naujus metodus, sėkmingai dirbdamas su fascijos tinklais.

Fascija – aktuali sritis, dominanti sportininkus ir medicinos specialistus

Kaip jau minėjome, fascija yra žmogaus jungiamojo audinio plėvė, kuri yra itin svarbi žmogaus organizmui. Šiuo metu ji tapusi daugelio mokslinių tyrimų objektu. Be to, ypatingas dėmesys fascijai skiriamas sporto srityje. Mokslininkai siekia įvardinti šio jungiamojo audinio funkcijas ir jį kuo nuodugniau ištirti.

Fascijos savybės iš tiesų yra labai svarbios medikams ir sportininkams. Fascijos Tyrimų Kongresas (Fascia Research Congress)^[3] reguliariai teikia pagrindinius duomenis iš mokslininkų, akademikų ir kitų savo srities specialistų, skelbia jų klinikinę patirtį ir išvadas. Ši mokslinių tyrimų sritis ilgą laiką buvo šešėlyje, gaudavo menką finansavimą, nes buvo manoma, kad fascija viso labo atlieka tik apsauginę raumenų, kaulų, organų ir tarpslankstelinių diskų funkciją. Visgi naujausi tyrimai atskleidžia ir kitokį vaidmenį.

Trys didelės mokslininkų grupės bandė apibrėžti kas yra fascija. Federacinis anatominės terminijos komitetas (FCAT), įkurtas 1989 m., kartu su tarptautine anatomų asociacijų federacijos (IFAA) generaline asamblėja įvedė terminus „fascia superficialis” (liet. paviršinė fascija) ir „fascia profunda” (liet. gilioji fascija). Paviršinė fascija įvardijama kaip visas laisvas poodinio audinio sluoksnis. Tuo tarpu gilioji fascija pagal apibrėžimą^[4] yra žemiau paviršinės fascijos.

Plačiausią apibrėžtį paskelbė fascijos nomenklatūros komitetas:

Fascijos sistema prasiskverbia ir supa visus organus, raumenis, kaulus ir nervines skaidulas. Suteikia kūnui struktūrą ir tinkamą aplinką, kuri leidžia visoms kūno sistemoms veikti kartu. 

Gali suteikti papildomas perspektyvas naujos kartos medicinai

Raumens aponeurozė susiformuoja į perlamutrinio baltumo pluoštinio audinio lakštus, kad pritvirtintų raumenis, kuriems reikalingas platus prisitvirtinimo plotas. Visceralinė fascija supa ertmėse esančius organus, tokius kaip pilvas, plaučiai (pleuros) ir širdis (perikardas). Parietalinė fascija yra bendras audinių terminas,^[5] apibūdinantis kūno ertmės sienelę ir dažniausiai žinomas kaip dubens parietinė fascija. Daugelyje kūno vietų paviršiniai ir gilieji fascijų sluoksniai yra sujungti pluoštinėmis pertvaromis ir sukuria tinklą, kuris sudaro gilų riebalinio audinio sluoksnį. Fasciją sudaro ląstelės fibroblastai, fasciacitai ir telocitai, o skaidulas – tarpląstelinis matriksas (kontinuumas).

Fascija svarbi raumenų veikloje. Jenny Hill/Unsplash nuotrauka

Fascijų struktūra iš esmės suteikia raumenims galimybę perduoti sugeneruotą jėgą. Fascijos audiniai dengia ir dalija raumenį į tokias ląsteles kaip fibroblastai. Jie prisitaiko prie krūvio ir dalyvauja hialurono rūgšties gamyboje, o tai leidžia sušvelninti patiriamą įtampą užpildant ląstelių erdvę.

Taigi, fibroblastai gamina kolageną, glikozaminoglikanus, glikoproteinus ir reguliuoja tarpląstelinį matriksą sintetinant baltymus. Tie patys fibroblastai turi savybę^[6] reaguoti į ištempimą, o tada siunčia signalą į fascijos audinį, kad jis atsipalaiduotų.

Kitas jungiamojo audinio ląstelių tipas yra telocitai. Jie randami daugelyje žmogaus kūno audinių ir dalyvauja svarbiuose biologiniuose procesuose. Šiuo metu tikslus telocitų vaidmuo fascijos struktūroje iki galo nėra žinomas. Tolesni tyrimai šioje srityje turėtų padėti geriau suprasti fascijos sistemos vaidmenį mūsų ligoms ir sveikatai. Mokslininkai atskleidžia ir šių audinių regeneracines savybes, kurios tyrėjus nuteikia teigiamai, tikintis ateityje sukurti naujus gydymo metodus.

Jungiamojo audinio plėvė yra labai svarbi autonominei nervų sistemai

Ostoimunologija – tai mokslas, tyrinėjantis kaip fibroblastai veikia imuninę sistemą ir kaulinį audinį. Imuninė sistema ir kaulinis audinys turi tam tikrą molekulinę sąveiką. Kai fascijos kontinuumas (skystis) nesugeba tinkamai tekėti, tuomet susidaro skirtingi vienas ant kito besiformuojantys sluoksniai, kurie ir sukelia ūminę ar lėtinę uždegiminę aplinką. Su laiku tai diagnozuojama kaip osteoporozė.

Daugelis lėtinių ligų, tokių kaip širdies nepakankamumas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, fibromialgija, diabetas, visada rodo į fascijos sistemos pakitimus.^[7] Normalus kūno judėjimas vyksta dėl fascijos audinių ir yra neatsiejamas tarpusavio jungčių.

Viena iš pagrindinių fascijos savybių – tai prisitaikymas prie mechaninio streso ir gebėjimas^[8] pertvarkyti ląstelių bei audinių struktūrą. Vykstant lokaliam spaudimui, išsiskiria hialuronas, kuris veikia kaip tepalas ir gerina slydimą. Sulipę fascijos audiniai tampa laisvesni, didėja audinių ir sąnarių paslankumas.

Tyrimai rodo, kad norint visam laikui deformuoti fasciją, reikia daugybę kartų stipresnės jėgos arba labai ilgos trukmės nepertraukiamo fizinio krūvio. Nepaisant to, fascija labai tankiai inervuota mechanoreceptorių, kurie reaguoja į slėgį. Stimuliuojant šiuos jutiminius receptorius sumažėja simpatinės nervų sistemos tonusas, taip pat pasikeičia vietinė audinių klampa. Fascija ir autonominė nervų sistema yra labai glaudžiai susijusios.^[9]

Fascijos slydimą gerinančios technikos

Fascijos slydimą galima pagerinti keliomis technikomis. Dane’o Wettono/Unsplash nuotrauka

Fascijos slydimą gerina lėtas, tolygus, gilus spaudimas, frikcija, vibracija, tempimas ir nervinių galūnėlių mechaninė stimuliacija. Tokia stimuliacija vyksta per raumenų skaidulas – švediško masažo „petrissage“ forma (tai gilus, ritmingas minkymas). Kai stimuliacija vykdoma per mechanoreceptorius, pasitelkiamos Goldži, Pačini, Ruffini technikos.

• Goldži technika naudojama atliekant raumens susitraukimą ir ištempimą (tempimo pratimai, relaksacija, joga).
• Pačini taikoma naudojant greitus judesius (vibracija, purtymas, supimas).
• Rufini technika – tai lėtas, gilus, pastovus spaudimas, tempimas ir žnaibymas (gilios ir lėtos technikos).
• Stimuliacija per laisvas nervų galūnėles (greiti vibruojantys judesiai).

Miofascijinis atpalaidavimas (MFR) – tai manualinė terapija,^[10] kurios metu taikoma maža apkrova su ilgo užlaikymo tempimo pratimais. Jie nukreipti siekiant atkurti optimalias audinių funkcijas ir sumažinti skausmą. Miofascijinis atpalaidavimas yra kaip tam tikra strategija, turinti tvirtus įrodymus. Tai didžiulis potencialas, kuris daro įtaką ne tik judėjimui, bet ir žmonių emocijoms.

Fascijos sistemos disfunkcija, palaikoma kasdieninių judesių metu, gali sužadinti emocinį^[11] asmens pasikeitimą. Kitaip tariant, tam tikra kūno padėtis stimuliuoja už emocijas atsakingas sritis, o miofascijinių pokyčių buvimas lemia žmogaus laikysenos pokyčius. Taigi, tai vienareikšmiškai neatsiejama nuo emocijų.

Interoceptoriai gali formuoti išorinį kūno suvokimą ir skausmo toleranciją. Fascija taip pat svarbi skysčių tekėjimui, tokių kaip limfa ir kraujas. Skirtingos paspaudimo technikos fascijos sluoksniuose priverčia esantį skystį tekėti. Galiausiai, fascija atspindi „biotensegrity“ koncepciją^[12] – griaučių-raumenų sistemos vientisumą. O tai dar nauja ir ganėtinai mažai ištyrinėta sritis, kuriai prognozuojama didžiulės ateities perspektyvos.