Hepatitas B: simptomai, eiga ir prevencija

Hepatito B apibrėžimas, priežastys ir simptomai

Hepatitas B nustatomas atliekant kraujo tyrimą. National Cancer Institute/Unsplash nuotrauka

Hepatitas B (HB)^[1] yra liga, kuri pasireiškia infekciniu kepenų pažeidimu. Ši liga būna dviejų formų – ūminė ir lėtinė. Hepatitą B sukelia hepatito B virusas, kuris dauginasi kepenų ląstelėse ir sukelia žmogaus imuninės sistemos suaktyvėjimą, kuri gindamasi nuo infekcijos pradeda pati pulti žmogaus kepenų ląsteles. Kadangi dėl tokio proceso išsivysto organo uždegimas ir pažeidimai, iš tiesų hepatitą B sukeliantis virusas netiesiogiai kenkia kepenims.

Ligą sukelia Hepadnaviridae šeimai priklausantis DNR genetinę medžiagą turintis virusas. Infekcija perduodama per kraują, seiles, lytinių organų išskyras arba motinos pieną, o dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu. Taip pat galima užsikrėsti medicininių procedūrų metu, kai pažeidžiamas gleivinės ar odos vientisumas vartojant narkotikus, veriantis auskarus, darant tatuiruotes.

Būtina pažymėti, jog ši liga neplinta per orą, maistą, vandenį ar tiesiog paprastai prisilietus prie sergančio asmens. Tam, kad žmogus užsikrėstų, reikia sąlyčio su sergančiojo krauju, seilėmis ar pan. Pavyzdžiui, be lytinių santykių galima užsikrėsti ir naudojant tas pačias skutimosi priemones ar dantų šepetėlį. Taip pat hepatitą B gali perduoti serganti gimdyvė savo naujagimiui gimdymo metu. Užkrėsti kitus gali bet kuria forma sergantis asmuo, t. y. tiek ūmia, tiek besimptome, tiek lėtine forma.

Sergantis asmuo jau gali užkrėsti kitus dar tada, kai pats nejaučia jokių simptomų ir nežino, jog serga hepatitu B. Sergant šia liga žmogus skundžiasi tam tikrais sveikatos sutrikimais, tačiau iš pradžių juos lengva sumaišyti su paprastu negalavimu. Be to, net 50-60 proc. užsikrėtusiųjų apskritai niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai. Pagrindiniai hepatito B simptomai^[2] yra tokie:^[3]

• apetito stoka,
• karščiavimas,
• pykinimas,
• vėmimas,
• sąnarių skausmas,
• gelta,
• sutrikęs miegas,
• niežulys,
• skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku,
• bėrimas,
• tamsus, drumstas šlapimas,
• bendras silpnumas.

Hepatito B eiga

Hepatito B virusu užsikrėtęs asmuo ne iš karto pradeda jausti kokius nors simptomus. Inkubacinis periodas yra gan skirtingas, nes vieniems nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų praeina tik 6 savaitės, o kitiems – ir 9 mėnesiai. Tiesa, dažniausiai simptomai išryškėja po 60-90 dienų. Būna ir besimptomių hepatito B ligos atvejų – tuomet vienintelis požymis tėra kiek pakitę laboratoriniai tyrimai.

Šios liga vystosi palaipsniui, tad jos eigą galima suskirstyti į kelis etapus. Pirmiausia gali šiek tiek pakilti temperatūra (iki 38ºC), pykinti, mažėti svoris, būti juntamas silpnumas, prasidėti vėmimas. Po to gali atsirasti nedidelis bėrimas, odos niežėjimas, sąnarių skausmai, pradėti skaudėti dešiniajame šonkaulyje ir patamsėti šlapimas. Tokie simptomai įprastai gali trukti maždaug 1-3 savaites.

Jei prasideda ūmi ligos fazė, sergančiajam pagelsta oda ir akių odenos, t. y. jis suserga gelta. Be to, vis labiau progresuoja pykinimas, bendras silpnumas, padidėja kepenys ir blužnis. Ši fazė trunka maždaug 2-4 savaites.

Hepatitu B galima užsikrėsti lytinių santykių metu, naudojant užkrėsta adatą ir pan. Nguyễno Hiệpo/Unsplash nuotrauka

Tuo tarpu žaibinė hepatito B forma pasireiškia kepenų encefalopatija ir silpnesnį imunitetą turintiems asmenims nuo ligos pradžios gali išsivystyti vos per 1-2 savaites. Taip pat tokia sunki būklė gali nutikti tuo atveju, jei hepatitas B yra negydomas ir prasideda komplikacijos. Tokiu atveju simptomai yra ryškūs ir lengvai pastebimi, nes žmogui pasireiškia sąmonės sutrikimas, dezorientacija laike bei vietoje, neadekvatus elgesys, depresija ar euforija, rankų drebėjimas, o kai kuriais atvejais sergančiojo būklė tampa tokia sunki, jog pereina į komą.

Lėtinis hepatitas B išsivysto dėl negydomo ūmaus kepenų uždegimo ir ligos simptomams užsitęsus daugiau nei 6 mėnesius. Tokiai hepatito B formai būdingas progresuojantis kepenų funkcijos sutrikimas. Dėl tokios būklės sergančiajam ima mažėti svoris, atsiranda silpnumas, delnų bėrimas, apetito nebuvimas, krešėjimo sistemos sutrikimai, išryškėja poodinis pilvo kraujagyslių tinklas, o odoje atsiranda telenagietazijos (žvaigždutės formos kraujagyslių išsiplėtimai, dėmelės). Lėtinį hepatitą būtina gydyti, nes kitu atveju gali išsivystyti sunkios komplikacijos.

Visgi, svarbu atkreipti dėmesį, jog užsikrėtę hepatito B virusu, dauguma žmonių pasveiksta savaime.

Hepatito B prevencija ir gydymas

Būtina pažymėti, jog daugybė žmonių pasaulyje turėjo sąlytį su hepatito B virusu ir pasveiko. Tokie žmonės, kurie turi virusinio hepatito B žymenų, sudaro daugiau kaip trečdalį viso pasaulio gyventojų. Taip pat 350 milijonai yra lėtiniai šio viruso nešiotojai. Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro,^[1] Lietuvoje yra 80 tūkstančių lėtinių infekcijos nešiotojų, o tai reiškia, jog mūsų šalis priskiriama vidutinio endemiškumo zonai.

Norint išvengti hepatito B reikėtų darytis tatuiruotes ar verti auskarus tik patikimose vietose, pas savo darbą išmanančius ir saugiai procedūras atliekančius specialistus. Lygiai taip pat reikėtų vengti nesaugių lytinių santykių su menkai pažįstamais asmenimis, nesinaudoti tais pačiais asmens higienos reikmenimis ir panašiai.^[4] Virusu dažnai užsikrečiama per užkrėstas adatas. Tačiau net ir vengiant žinomų užsikrėtimo būdų, tai vis tiek neužtikrins šimtaprocentinės apsaugos, jog niekada neužsikrėsite hepatitu B, kadangi kartais net ir pats sergantysis nežino apie savo ligą, tad nežino ir galintis užkrėsti kitus. Be to, vien Europoje kiekvienas metais hepatitu B užsikrečia maždaug 1 milijonas žmonių. Tačiau Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pažymi:^[1]

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHB infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Visgi klinikiniai ligos simptomai yra gan nespecifiški ir vien remiantis jais dažniausiai nenustatomas hepatitas B. Be to, dalis ligos atvejų būna išvis besimptomiai, todėl pagrindinis ligos nustatymo kriterijus – kraujo tyrimas. Tiriant kraują atsižvelgiama į kraujo uždegiminius rodiklius, kepenų fermentų pokyčius, baltymų kiekį, elektrolitų balansą ir ieškoma hepatitui būdingų kraujo žymenų. Pagal šiuos žymenis nustatoma ne tik pati liga, bet ir jos aktyvumas. Be kraujo tyrimo taip pat gali būti atliekamas pilvo ultragarsinis tyrimas ar kompiuterinė tomografija, taip atskiriant hepatitą B nuo kitų susirgimų.

Tam, kad būtų diagnozuotas hepatitas B, reikia atidžiai ištirti kraują. National Cancer Institute/Unsplash nuotrauka

Yra žinoma, jog tiriant įvairius užsikrėtusio asmens skysčius, didžiausia hepatito B viruso koncentracija randama kraujyje. Tuo tarpu spermoje, makšties išskyrose, seilėse, išmatose, žaizdos eksudate, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kituose skysčiuose viruso koncentracija yra mažesnė.

Kaip vienas pagrindinių būdų, galinčių apsaugoti nuo hepatito B yra laikomi skiepai. Pagal rekomenduojamą vaikų skiepijimo kalendorių hepatito B vakciną vaikai gauna dar būdami naujagimiais, vos pirmąją gimimo parą. Vėliau hepatito B vakcina suleidžiama dar kelis kartus – 1 mėnesio ir 6 mėnesių amžiaus kūdikiui. Manoma, kad suleidus pirmą kursą turėtų susidaryti maždaug 15 metų trunkanti apsauga. Visą gyvenimą trunkanti apsauga pasitaiko retai. Be to, kyla diskusijų ir dėl to, ar tikrai hepatito B vakcina reikalinga mažiems vaikams ar, juo labiau, naujagimiams, kai didžioji dalis užsikrėtusiųjų užsikrečia per nesaugius lytinius santykius su skirtingais partneriais, dalindamiesi ta pačia adata ir pan.

Kitos apsaugos priemonės, kurių reikėtų imtis, norint apsisaugoti nuo užsikrėtimo:

• lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus,
• jei tenka liesti kraują, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus daiktus, liesti žaizdas ir pan., reikia naudoti gumines pirštines,
• nesidalinti su kitais asmenimis dantų šepetuku, skutimosi peiliukais, manikiūro ar pedikiūro reikmenimis ir pan.,
• nevartoti narkotinių medžiagų, o jei visgi vartojama – nesidalinti švirkštais, adatomis ir panašiomis priemonėmis su kitais.

Jau susirgus hepatito B virusu jis gydomas priešvirusiniais vaistais. Šiuos vaistus skiria gydytojas. Ir nors hepatitas B gali skambėti labai baisiai, tačiau apie pusė susirgusiųjų po gydymo pilnai pasveiksta arba viruso koncentracija kraujyje visai sumažėja, todėl aprimsta kepenyse buvęs uždegimas.

Jei sergama lėtiniu hepatitu B, tuomet ligoniai privalo vengti alkoholio bei narkotikų, kadangi jų vartojimas skatina viruso dauginimąsi ir taip dar labiau sunkina padėtį. Taip pat sergantieji turi elgtis atsargiai, visada galvoti apie tai, kad neapkrėstų kitų asmenų per savo žaizdas, seiles, spermą ir panašiai. Žinoma, sergant šia liga jokiais būdais negalima tapti donorais. Taip pat reikia atidžiai galvoti kokie vartojami vaistai, kad nebūtų dar labiau pažeistos kepenys. Tačiau iš esmės, didesnė dalis hepatitu B sergančių asmenų apskritai nejaučia simptomų ir gyvena pakankamai įprastą gyvenimą.