Mitas: „Homeopatija neturi būti naudojama, nes jos veikimo principo paaiškinti neįmanoma“

Tiesa: „Visų medicinos sričių veikimo principas vis dar yra tiriamas. Tai nemažina jų efektyvumo“

Homeopatijos veikimo principas nepaaiškinamas
Nors priešininkai sako, kad homeopatijos veikimo principo paaiškinti neįmanoma, mokslininkai vis dar aiškinasi VISŲ medicinos sričių veikimo principą.

Kad vaistas būtų pradėtas plačiai naudoti, žinoti kaip jis veikia niekada nebuvo būtina sąlyga. Aspirinas (acetilsalicilo rūgštis) vienas iš plačiausiai naudojamų vaistų visame pasaulyje.[1] Kol 1971 metais buvo atrastas vaisto veikimo mechanizmas, vaistas jau buvo naudojamas daugiau negu 70 metų.[2] Vis dėlto, šiai dienai vaistas vis dar yra tiriamas dėl savo plataus biologinio poveikio, kuris nėra iki galo aiškus.[3]

Kitokie acetilsalicilo rūgšties variantai nuo senų laikų buvo naudojami skausmui ir karščiavimui slopinti, pradedant preparatais, pagamintais iš natūralių acetilsalicilo rūgšties formų – gluosnių arba tuopų medžių lapų ir žievės.[1]

1899 metais mokslininkai pradėjo klinikinius sintetinės veikliosios medžiagos formos tyrimus ir taip atsirado vaistas, kuris šiandien yra žinomas kaip „aspirinas“.

Panašiai kaip šis atvejis, homeopatija turi ilgą tradicinio vartojimo istoriją. Tai tik parodo, kad klinikinis supratimas, ką homeopatiniai vaistai gali padaryti, yra žymiau labiau pažengęs nei dabartinis teorinis mokslo supratimas apie tai, kokiu būdu homeopatija veikia.

Homeopatinių vaistų veikimo mechanizmą stengiasi atrasti daugelis mokslininkų komandų visame pasaulyje. Tam yra atliekami esminiai tyrimai, siekiantys ištirti šį svarbų klausimą.

Homeopatijos veikimas yra grįstas suvartojamos medžiagos kiekiu

Homeopatijos principas yra: medžiaga, vartojama didelėmis dozėmis, gali sukelti ligos simptomus, tačiau, vartojama mažomis dozėmis, gali būti naudojama tiems simptomams gydyti.

Pati mintis, kad medžiagos vartojimas didelėmis dozėmis gali būti žalingas, tačiau mažomis dozėmis yra naudingas, nėra kažkas naujo mokslui. Iš tikrųjų, ši koncepcija (angliškai žinoma kaip „hormesis“) stebima jau ne vieną dešimtmetį ir vis aktyviau dokumentuojama tokiose srityse, kaip biologija ir toksikologija.

Tradicinėje medicinoje panašių gydymo pavyzdžių taip pat yra:

  • Rusmenė (angl. Foxglove), vartojama didelėmis dozėmis, sukelia aritmiją (širdies ritmo sutrikimus), tačiau, naudojamas įprastai, mažomis dozėmis, šią būklę gydo.
  • Stimuliantas, amfetamino pagrindu sukurtas vaistas „Ritalin“ yra plačiai naudojamas gydyti dėmesio nekoncentravimą ir hiperaktyvumo sutrikimą.
  • Mažos alergenų dozės, pvz. žiedadulkės, alergiškiems pacientams naudojamos dirglumui mažinti. 

Vis dėlto, svarbus homeopatijos skirtumas yra tas, kad vartojamos vaistinės dozės yra ypatingai mažos, taip yra išvengiama toksiškų šalutinių reakcijų.

Mažos potencijos homeopatiniai vaistai (iki 12c ar 24x potencijos) išlaiko pradinės medžiagos, iš kurios jie pagaminti, molekules. Dėl šios priežasties, daugumoje šalių aukštos potencijos vaistus, pagamintus iš toksinių medžiagų, galima įsigyti tik nuo „pirmo saugaus skiedimo“ ir aukščiau. Tai yra aukštos potencijos skiedimai, kurie neturi pradinės medžiagos molekulių, kurie ir sukelia daugiausia prieštaravimų dėl to, kad pats veikimo mechanizmas iki galo nėra aiškus.

Atsiradus galimybei skysčiuose rasti nano daleles, homeopatiniuose preparatuose buvo rastos veikliosios medžiagos dalelės ir didesnio skiedimo, nei 12C tirpaluose.

Mokslinių įrodymų, kad tradicinė medicina yra efektyvesnė nei homeopatija, nėra

Kad įprastinė medicina yra mokslu pagrįsta, o homeopatija ne, yra dar vienas populiarus mitas, plintantis pasaulyje. Reali situacija nėra aiški nei kalbant apie įprastinę, nei apie homeopatinę mediciną. Mokslas yra daug labiau neaiški pilkoji sritis, nei mes įsivaizduojame. 

Analizė, išpublikuota British Medical Journal (BMJ) klinikiniuose tyrimuose, teigia, kad tik 11% iš 3000 NHS (angl. National Health Service) naudojamų gydymų yra naudingi. 

Lyginant su pakankamai nauja homeopatijos tyrimų sritimi, tradicinėje medicinoje atliktų tyrimų apimtys yra daug didesnės. Tačiau, pažvelgūs į įrodymų pusiausvyrą, (teigiamų, neigiamų ar neįtikinamų tyrimų procentą) jie abiejose disciplinose yra labai panašūs.

Siekiant padėti politikos formuotojams, pacientams ir gydytojams priimti pačius tinkamiausius sprendimus, moksliniai tyrimai turi būti tęsiami visose srityse. Šiuo metu daugelis sprendimų negali būti grindžiami moksliniais įrodymais, nes duomenų yra nepakankamai.

Šaltiniai