Melas: „Mokslininkai sako, kad homeopatija neveikia“

Tiesa: „Daug mokslininkų ir gydytojų pasisako už teigiamą homeopatijos poveikį organizmui“


Homeopatija – natūralus gydymo būdas, kuris buvo pagrįstas daugelio mokslininkų

Žiniasklaidoje nuolat skleidžiamas populiarus mitas apie homeopatiją – ji neveikia. Tokio melo patvirtinimui, dažnai yra pasirenkami įspūdį sudarantys žodžių junginiai, tokie kaip „Mokslininkai sako“, „Ekspertai teigia“ ir pan. Šiame straipsnyje mes paneigsime šį mitą.

Ne visi mokslininkai mano, kad homeopatija neveiksni

Nors daugelyje homeopatiją paneigiančių straipsnių yra teigiama, jog taip mano visi mokslininkai, tai toli gražu nėra tiesa. Pavyzdžiui, profesorius Luc Montagnier, kuris 2008 metais laimėjo Nobelio premiją už savo vaidmenį atrandant ŽIV, teigia, kad homeopatai yra teisūs naudodami didelius skiedimus.

Interviu mokslo žurnalui metu jis buvo paklaustas:

Ar manote, kad yra už ko užsikabinti homeopatijoje?

Jo atsakymas nuskambėjo taip:

Ką aš galiu dabar pasakyti, tai kad dideli skiedimai yra teisinga teorija. Dideli tam tikros medžiagos skiedimai nėra niekas. Yra vandens struktūros, kurios atkartoja originalias molekules.[1]

Prof. Luc Montagnier yra prancūzų virologas. Dabartiniai jo tyrimai yra sukoncentruoti į biologinių medžiagų elektromagnetines savybes naudojant tokius pačius homeopatinius gamybos procesus, kaip ir homeopatinėje medicinoje. 2011 metų interviu jis diskutavo apie savo darbus ir motyvus persikelti į Kiniją sulaukus 78 metų, kuriu pagrindinis buvo sklandančios baimės šia tema Europoje.

Mokslas yra nuolat besikeičianti sritis: ką mokslininkai deklaruoja kaip „neįmanoma“ vienoje eroje, kaip faktas pasitvirtina kitoje

Prisiminkime vieną garsų pavyzdį, kuris 1982 metais apvertė medicinos bendruomenę ir paneigė tuo metu plačiai žinomą mitą. Tais metais, Dr. Barry Marshall ir Dr. Robin Warren pirmieji paskleidė teoriją, kad skrandžio opos yra sukeliamos bakterinės infekcijos ir buvo išjuokti.[2] Mokslininkai teigė, kad faktas, jog bakterija išgyvena ir vystosi rūgštinėje terpėje skrandyje, yra nerealus. 

Vis dėlto, vėliau Dr. Barry Marshall ir Dr. Robin Warren buvo reabilituoti ir galiausiai pripažinta viešai, kad jie buvo teisūs – Helicobacter pylori infekcija yra viena iš dažniausių skrandžio opų priežasčių. 2005 m. jie buvo apdovanoti Nobelio premija fiziologijos srityje ir aukštinami dėl jų „tvirtumo ir noro mesti iššūkį vyraujančioms dogmoms“.

Homeopatinių vaistų biologinis poveikis vis dar tiriamas, tačiau paneigtas niekada nebuvo

Kol mokslininkai bando išsiaiškinti homeopatinių vaistų biologinį poveikį, galbūt, žvelgiant į bet kurį medicinos aspektą, reikėtų būti atsargesniems prieš teigiant „neįmanoma“:

Pagrindinė homeopatijos idėja ir jos prieštaringiausias teiginys yra susijęs su ultra-molekulinio skiedimo savybėmis.

Avogadro konstantas, dalelių (atomų ar molekulių) kiekis gramo molyje yra maždaug 1023. Homeopatinėje terminologijoje, 1023 atitinka 23X, arba maždaug 12C, skiedimą. Homeopatiniai preparatai, kurių skiedimai mažesni negu nurodytuose kiekiuose, sudėtyje turi esminius pradinės medžiagos pėdsakus.

Labiausiai paplitusi hipotezė, kuri paaiškina homeopatinių skiedimų mechanizmus, remiasi į vandens atminties efektą. Esant tinkamoms aplinkybėms, vanduo išsaugo informaciją apie medžiagas, su kuriomis jis anksčiau buvo susidūręs ir gali perduoti šią informaciją biosistemoms.

  • Standartinės fizikinės ir cheminės technikos.[3][4]
  • Termoluminescencija.[5][6]
  • Raman sklaidos UV – VIS spektroskopija.[7][8]
  • Vanduo turi didelių fizikinių ir cheminių savybių pokyčių kurios priklauso nuo vandens sąvybės kaupti informaciją/atmintį.[9] 
  • In vivo tyrimuose yra įrodyta, kad tokie pokyčiai vyksta ir daro įtaką homeopatiniams vaistams.[10]

Molekuliniai klasteriai ir kitos teorijos

Molekulinės klasterizacijos tyrimai vandens tirpaluose parodė, kad kuo labiau tirpalas yra skiedžiamas, tuo stabilesnė, didesnė medžiagos koncentracija susikuria praskiestuose tirpaluose, lyginant su stipriai koncentruotais tirpalais.[11] Tai reiškia, kad pradinių molekulinių klasterių medžiagos gali likti homeopatinio tirpalo galutiniame gamybos procese.

Medžiagų „suplakimas“ (kaip homeopatijos vaistų ruošimo būdas) sukuria labai mažus burbulus (vadinamus nanoburbulus), kuriuose gali būti deguonies, azoto, anglies dioksido ir homeopatinių medžiagių.[7]

Aukštos potencijos preparatų poveikis biologiniams eksperimentams

Atlikta metaanalizė įvertino 75 mokslines publikacijas su 67 in vitro eksperimentais ir nustatė, kad beveik 75% visų pakartotinių tyrimų pranešė apie aukštos potencijos efektą. Vis dėlto, teigiami rezultatai nebuvo pakankamai tvirti, kad tuos pačius rezultatus galėtų atkurti visi tyrėjai.[12]

Vienas iš homeopatijos in vitro eksperimentų pavyzdys yra alerginio atsako į antikūnus modelis, naudojant žmogaus bazofilo degranuliacijos testą. Tyrimas parodė degranuliacijos slopinimą su anti-IgE ultragarsu.[13] Šių eksperimentų nepavyko atkartoti.[14][15]

Tolimesni tyrimai, naudojant mišrų metodą ultramolekuliniuose histamino skiediniuose, parodė teigiamus rezultatus. Šios išvados buvo atkartotos keliose nepriklausomose laboratorijose[16][17] ir multi-centrų bandymuose.[18]

Šaltiniai