Natūralaus gydymo ir sveikatinimo praktikai nuo liepos dirbs tik su licencijomis

Justina Karklelienė -

Licencijos jau liepą, o neaiškumo – daug

Naujos licencijosNuo liepos mėnesio visi sveikaos gyvensenos specialistai dirbs turėdami licencijas. Karolinos Grabowskos/Pexels nuotrauka

Alternatyvių gydymo metodų ir sveikos gyvensenos specialistai jau visai netrukus bus pradėti sijoti įstatymo sietu – dirbs tik turintys licencijas ir tik leidimą turinčiose įstaigose. Asta Kandratavičienė, Sveikatos apsaugos ministerijos visuomenės sveikatos departamento patarėja, dar šių metų balandžio mėnesį vykusio pokalbio metu pabrėžė proceso paprastumą:

Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų praktikos licencijų registre elektroniniu būdu pateiki dokumentus ir deklaraciją ir licencija išduodama – viskas. Ir tu dirbi.

Visgi ne viskas taip paprasta su nuo liepos turinčia įsigalioti nauja tvarka – daug kam neaišku, kaip jie toliau dirbs, kai kam neramu, ar jų darbas netaps nelegaliu ir yra abejojančių, ar pakankamai buvo girdimos šių įvairių terapijų praktikų nuomonės, kuriant jų gyvenimą keičiančius teisės aktus. 

Septynerius metus kurtas, brandintas, derintas ir karantino į vasarą nustumtas Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas. Kad nepavargtum vien tardamas pavadinimą, šį dokumentą su juo turintys reikalų vadina tiesiog PASP įstatymu. 

Tiems, kam neaišku, žinių ir patarimų, ką daryti, suteikia Asta Kandratavičienė iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Ji nuolat bendrauja su įvairių terapijų specialistais, padėdama jiems rengti dokumentus ir taip kartu judėti link įstatymo įgyvendinimo pradžios. A. Kandratavičienė įsitikinusi:

Tai raganos, tai šarlatanai – toks šleifas eina tų paslaugų, tad, manau, jog licencijavimas padės užtikrinti paslaugų kokybę ir saugumą pacientui. 

Fitoterapijos tradicijos senos, bet iki šiol Lietuvoje ši specialybė neįteisinta

Atrasti pelnytos vietos greta klasikinės medicinos bei įteisinti Lietuvoje savo praktikuojamus sveikatos stiprinimo būdus ryžosi keturiolikos sričių praktikai. Viena jų šimtmečiais aprašoma liaudies medicinos, perduodama iš kartos į kartą ir šiandien ne vienos šeimos vaistinėlės dalis – gydymas augalais. Gal mažai kas susimąstome, kad žolininkystės tradicijose šaknis turinti fitoterapija Lietuvoje iki šiol taip ir nebuvo įteisinta, nors vaistažolių ryšulėlį jums Lietuvoje gali pasiūlyti kone kas antra močiutė. O paskutiniu metu vis daugėja tuo besidominčių ir jaunų žmonių, kurie grįžta prie senų ir natūralių sveikatos stiprinimo tradicijų.

Balandžio mėnesį bendraujant su gydytoja Zofija Tikuišiene, vaistažolių ūkio savininke, kuri jau daug metų domisi ir praktikuoja fitoterapiją, ji pasakojo:

Na, praktiškai nelegalai mes. Visi, kas dirba su žolėmis, neturi fitoterapeuto specialybės. Kaip rašė Tauras Mekas, apie vaistažoles mugėse kalba žmonės, kurie renka jas ir pardavinėja. Mes juos labai gerbiame, bet jie ne fitoterapeutai – jie apie sveikatą nelabai ir gali kalbėti. Jeigu nori tikros konsultacijos, reikia būtinai būti mediku, rašyti receptą. Taip, kaip gydytojai rašo visus vaistus.

Gydytoja Z. Tikuišienė įsitikinusi, kad fitoterapeutų reikėtų kiekvienoje poliklinikoje ir yra daug žmonių, kurie nori tokios pagalbos. „Bet tik tiek, kad nėra kam jos teikti“, – priduria ji. 

Fitoterapijos specialistaiLietuvoje nėra fitoterapijos studijų, nors įvairių augalų naudojimas gydymo tikslais yra puikiai žinoma praktika. MART PRODUCTION/Pexels nuotrauka

Nuo liepos mėnesio tokios natūralios ir liaudies medicinos specialybės kaip fitoterapija bus įteisintos ir dirbs tik gavusieji licenciją. O norint ją gauti, vienas iš būtinųjų reikalavimų – išsilavinimas. Štai pavyzdžiui, fitoterapeutui bus privalomas medicinos, reabilitacijos, odontologijos, farmacijos, genetikos, biologijos ar bioinžinerijos diplomas. Ir, žinoma, papildomi mokymai, norint įsisavinti gydymo augalais žinias.[1]

Daugiausiai diskusijų dėl medicininio išsilavinimo

Palengvėjimas tiems, kurie tokias specialybes kaip fitoterapija ar akupunktūra buvo baigę užsienio universitetuose, tačiau dėl iki šiol nesutvarkytos teisinės bazės negalėjo su savo diplomu Lietuvoje oficialiai dirbti – įsitikinusi Sveikatos apsaugos ministerijos patarėja Asta Kandratavičienė. Tačiau ši nauja tvarka nemažai kam, galbūt jau ne vieną dešimtmetį užsiimančiam sveikatos priežiūros praktika, gali tapti nelengvu iššūkiu, galbūt net priversiančiu ieškoti kito išgyvenimo šaltinio. Juk staiga neįgysi medicininio išsilavinimo, jei jo tiesiog neturi – tą tikrai dauguma supranta.

„Visi kažkaip susikoncentruoja, kad tai turi būti gydytojas, bet ir slaugytoja, baigusi kolegiją, irgi turi aukštąjį medicininį išsilavinimą“, – dėmesį atkreipia A. Kandratavičienė.

„Daugiausiai aistrų kelia tai, kad būtų medicinis išsilavinimas, – vieną esminių įstatymo reikalavimų, kuris yra sulaukęs bene daugiausiai nepasitenkinimo ir diskusijų, įvardija Lietuvos apiterapeutų asociacijos įkūrėjas Povilas Rimkus, aktyviai dalyvaujantis įteisinant alternatyviąją sveikatos priežiūrą. – Keliamas klausimas, kad čia viskas yra perteklinis dalykas, bet mes kaip medikai žiūrime iš kitos pusės. Svarbu padėti žmonėms ir atsikratyti, negražu sakyti, bet šarlatanais, kurie tik kažką praėjo, daro ir renka pinigus.“

Jeigu kaip planuojama liepą įsigalios licencijos, tai ir bitininkai, paskutiniu metu intensyviai statę avilio terapijos namelius, turės juos užrakinti. Apiterapeutas Povilas Rimkus pasakoja:

Čia eina didelis triukšmas – namelių prisistatė ir viskas. Jau buvo atvejų, kad kai kur ir greitoji buvo iškviesta. Gal žmogus širdininkas, gal yra kitų sutrikimų, o jį patalpino į tą namelį ir ištiko anafilaksinis šokas, alerginės reakcijos.

Medicininis išsilavinimasSveikatinimo spacialistus neramina medicininio išsilavinimo klausimas. Tara Winstead/Pexels nuotrauka

„Visiška betvarkė buvo iki to ir mes pabandėme tą tvarką įvesti, – įstatymo svarbą pabrėžia Klaipėdos universiteto profesorius Algimantas Kirkutis, dirbęs Seimo kadencijoje, kuri priėmė Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymą. – Kodėl tas įstatymas nesirealizuoja?  Jeigu sveikatos apsaugai – gydomajai medicinai yra skiriami trys milijardai eurų į metus, tai netiesiogiai paskaičiuota, kad papildomosios ir alternatyviosios medicinos rinka yra milijardas eurų. Tai žmonės dirba be leidimų, be atestacijų, be reglamentavimo toje milijardo rinkoje. Jeigu mes įvedame reglamentavimo sistemą, atsiranda labai daug nepatenkintų, kurie jau dirba.“

Kritikuoja, jog per daug skirtingi metodai sutalpinti į vieną įstatymą

Nors iki įstatymo įsigaliojimo liko visai nedaug, tačiau ne vienas kalbintas pašnekovas tikino, kad jiems neaišku, kaip jie toliau dirbs. Tie, kurie turi medicininį išsilavinimą, kiek ramesni ir paskutinių naujienų dažnai net neseka, o kurie ne – kelia daugiau klausimų ir jaučiasi iki galo neišgirsti.

„Pirmas dalykas, kas labai krito į akis – tiek kaniterapija, tiek žirgų terapija, gydymas dėlėmis, masažai, ajurveda – viskas yra įdėta į absoliučiai vieną ir vienintelį įstatymą. O šitie dalykai yra tokie skirtingi, – savo įžvalgomis dalijasi Kaniterapinės pagalbos centro vadovė Iveta Šikšniuvienė. – Dabar taip viskas plaukioja, kad ir man nėra iki galo aišku. Tie įstatymai taip parašyti, kad vieną kartą vienaip supranti, kitą kartą – kitaip.“

Dauguma kaniterapeutų, dirbančių su Iveta, neturi medicininio išsilavinimo. Ar jie galės dirbti po liepos, kai įsigalios licencijos? Iveta mūsų pokalbio metu to tiksliai nežinojo, tik nerimavo, kad visai neatsižvelgiama į pačios kaniterapijos specifiką. Dažniausiai šios srities specialistai ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje, dirba savanoriškai. Jie kartu su apmokytais ir patikrintais šunimis padeda žmonėms, dažnai negalintiems susimokėti už paslaugas – ligoniams ar neįgaliesiams. Vieni dažniausiai kaniterapeutų pagalbos sulaukiančių pacientų – onkologinėmis ligomis sergantys žmonės.

I. Šikšniuvienė pastebi:

Šituo įstatymu yra žlugdoma savanorystė. Čia ne darbas, reikia nepamiršti, kad tai mes, žmonės, galbūt dirbam, bet reikia galvoti ir apie gyvūnų teises. Įsivaizduokite, kad aš iš kaniterapijos niekaip neišgyvenčiau turėdama vieną ištestuotą šunį. Tai aš galiu arti nuo ryto iki vakaro, o gyvūnas – jis juk gyvas organizmas. Jis tiek arti negali.

Nuraminti Ivetą ir kitus specialistus, užsiimančius terapija su gyvūnais – žirgais ar delfinais – galima tiek, kad jie nebūtinai turės turėti mediko, farmacininko, biologo ar panašios srities diplomą, kaip daugelyje kitų praktikų, įtrauktų į šį įstatymą. Gyvūnų terapija galės užsiimti ir pedagogai, ir edukologai, ir socialiniai darbuotojai, ir psichologai.

Kaniterapeutė I. Šikšniuvienė pritaria, kad šią sveikti padedančią praktiką su šunimis reikėtų šiek tiek apibrėžti ir nepaleisti „visiškai į lankas“. Visgi pati socialinio darbuotojo profesiją turinti moteris įsitikinusi, kad kai kuriems alternatyviosios sveikatos priežiūros būdams užtektų ir to, kad specialistai dirbtų ne pavieniui, o būtinai priklausytų juos vienijančioms organizacijoms, kurios juos ir prižiūrėtų bei rūpintųsi, kad jie įgytų daugiau reikalingų žinių.

Aut. past.: Visi pašnekovai kalbinti šių metų balandžio mėnesį.

Apie autorių

Justina Karklelienė
Justina Karklelienė

Justina Karklelienė – radijo ir spaudos žurnalistė. Žiniasklaidoje dirba daugiau nei penkiolika metų.

Susisiekite su Justina Karklelienė
Apie Firmus Medicus

Šaltiniai