Poliomielitas: simptomai, eiga, prevencija ir nutylėti faktai

Poliomielito simptomai

Poliomielitas gali pasireikšti dvibange ligos eiga.

Poliomielitas^[1] – tai ūminė virusinė liga, kuri gali pasireikšti dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Poliomielito sukėlėjai priklauso Pikorna šeimos enterovirusų genčiai. Tai yra viena iš žarnyne gyvenančių virusų grupių. Sergant poliomielitu didžiausias šių virusų kiekis išmatose būna pirmomis dienomis, tačiau jų galima rasti iki šešių savaičių nuo ligos pradžios ar net ilgiau.

Remiantis Anglijos Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS),^[2] maždaug 95 proc. poliomielito atvejų yra lengvi ir neturi jokių simptomų.

Esant simptomams nuo trijų dienų iki trijų savaičių po infekcijos vaikas gali:

• šiek tiek karščiuoti,
• jausti gerklės skausmą,
• ar vemti.

Tokie simptomai gali praeiti per kelias dienas, tačiau kartais tai pasireiškia rimta liga. Esant rimtiems poliomielito atvejams, galvos ir nugaros smegenyse vyksta uždegimas, kuris pasireiškia:

• labai stipriu galvos skausmu,
• aukšta temperatūra,
• kaklo ir nugaros skausmu,
• galūnėse gali jaustis progresuojantis raumenų silpnumas (paralyžius),
• gali pasitaikyti kvėpavimo sutrikimų, jei pažeidžiami kvėpavimo raumenys,
• kai kuriais atvejais, kai pažeidžiamas smegenų kamienas ar viršutinės nugaros smegenys, žmonėms gali išsivystyti bulbarinis paralyžius.

Užsikrėtimo poliomielitu būdai ir prevencija

Šios infekcijos šaltinis – žmogus.^[3] Dažniausiai ligą kitiems perduoda užsikrėtę, tačiau klinikinių simptomų nejaučiantys asmenys. Poliomielitas pagrinde plinta fekaliniu-oraliniu būdu, t. y. užsikrečiama per vandenį, maistą, nešvarias rankas.

Iš viso yra žinomi trys poliomielito viruso tipai. Pasak Ligų prevencijos ir kontrolės centro (CDC),^[4] norint išvengti poliomielito žmonės privalo būti apsaugoti nuo visų trijų polioviruso tipų, o geriausia apsauga yra vakcinacija.

CDC rašo, kad antro tipo laukinis poliovirusas buvo paskelbtas išnaikintu 2015 metų rugsėjo mėnesį, nors paskutinis toks virusas buvo aptiktas 1999 metais, Indijoje. Trečio tipo laukinis poliovirusas buvo paskelbtas išnaikintu 2019 metų spalio mėnesį, o aptiktas paskutinį kartą 2012 metų, lapkričio mėnesį. Taigi, liko tik pirmojo tipo laukinis poliovirusas, prieš kurį yra naudojamos dvi vakcinos – geriamoji poliomielito ir inaktyvuota poliomielito vakcina. 

Geriamoji poliomielito vakcina naudojama daugelyje šalių ir teigiama, kad stipriai prisideda prie poliomielito išnaikinimo. Yra skirtingos geriamosios poliomielito vakcinos: vieno tipo, kelių tipų, arba visų trijų tipų susilpnintų polioviruso padermių vakcinos. Taip pat Ligų prevencijos ir kontrolės centras (angl. CDC) praneša, kad geriamosios poliomielito vakcinos virusas gali mutuoti, sukelti paralyžių ir likti cirkuliuoti visuomenėje nuo 12 iki 18 mėnesių. Tai yra žinoma kaip vakcinos padermės viruso sukeltas paralyžius. 

Teigiama, jog inaktyvuota poliomielito vakcina apsaugo nuo visų trijų polioviruso atmainų, neturi sudėtyje gyvo viruso ir todėl negali mutuoti ar išplisti visuomenėje sukeliant ligą, kaip tai kartais nutinka su geriama vakcina. 

Kritiška poliomielito istorijos ir mokslinės literatūros apžvalga

Daugybė mokslininkų mėgino aiškintis poliomielito plitimą ir jo sąsajas su kitais aplinkos veiksniais.

Poliomielitas buvo aprašytas ne vieno tyrėjo. Žemiau pateikiame kritišką ir išsamią mokslinės literatūros bei istorinių faktų apžvalgą, kurioje aiškinamasi poliomielito plitimo istorija ir sąsajos su kitais reiškiniais pasaulyje, apie kuriuos veikiausiai iki šiol nesusimąstėte. Perskaitę šiuos faktus tikriausiai imsite kitaip vertinti poliomielitą ir visus girdėtus pasakojimus.

Galimos sąsajos tarp dusto naudojimo ir poliomielito

Dustas (ang. DDT) – sintetinis pesticidas, kurio pavadinimą veikiausiai girdėjo ne vienas. Antrojoje Antrojo pasaulinio karo pusėje jis buvo pasitelkiamas uodų, platinančių maliariją, ir utėlių, platinančių šiltinę, naikinimui. Po karo šis pesticidas dar labiau paplito ir buvo naudojamas kaip žemės ūkio insekticidas. Tik daug vėliau išaiškėjo, jog dustas iš tiesų yra itin kenksmingas ir daro didelę žalą sveikatai bei gamtai. Jo naudojimas buvo uždraustas pasauliniu mastu, tačiau išimtiniais atvejais kai kuriose šalyse net ir šiomis dienomis vis dar leidžiama pasitelkti dustą vabzdžių naikinimui.

Veikiausiai savęs klausiate ką dustas turi bendro su poliomielitu. Galimą ryšį tarp besaikio dusto naudojimo ir susirgimų, panašių į poliomielitą, mokslininkai pastebėjo dar praėjusiame amžiuje, tačiau tokios sąsajos buvo nuolatos atkakliai užginčijamos. 1991 m. Wayland J. Hayes ir Edward R. Laws redaguotame Pesticidų toksikologijos vadove (angl. Handbook of Pesticide Toxicology) rašoma:^[5]

Buvo teigiama, kad dustas (angl. DDT – Dichloro-Difenil-Trichloroetanas) – vienas iš labiausiai žinomų sintetinių pesticidų sukelia ar prisideda prie įvairių ligų žmonėse ir gyvūnuose, kurios anksčiau nebuvo pripažintos susijusiomis su kokia nors chemine medžiaga. Įskaitant tokias ligas kaip <…> poliomielitas, <…> tokie neatsakingi teiginiai gali padaryti didelę žalą ir, jeigu jie nebus vertinami rimtai, netgi trukdys mokslinei tikrų ligos priežasčių paieškai.

Wayland J. Hayes ir Edward R. Laws informavo savo skaitytojus apie eretiką daktarą Morton S. Biskind. 1953 m., kai buvo publikuoti Morton S. Biskind darbai, JAV išgyveno didžiausią poliomielito epidemiją. JAV visuomenė tiesiog skendėjo dramatiškuose vaizduose: grobuoniškas poliovirusas, beveik milijonas mirusių ir paralyžuotų vaikų, geležiniai plaučiai, sunkiai besiverčiantys gydytojai ir atsidavusios slaugytojos. Net ir velionis prezidentas Franklinas D. Ruzveltas buvo atmintas kaip poliomielito auka, kuris užsikrėtė mirtinu poliovirusu netoli gražios ir atokios Kampobello salos.

Dustas buvo reklamuojamas kaip pažangos stebuklas. Juo masiškai buvo purškiami net ir gyvuliai (gz.com nuotrauka).

Tuo pačiu metu žiniasklaida reklamavo dustą kaip mokslo pažangos stebuklą, sėkmingai naikinantį ligas pernešančius uodus. Šiandien vos keli prisimena M. S. Biskind – žmogų, kovojusį su pesticidų problemomis. Jis tokiu sunkiu metu ramiai bandė dėstyti, jog centrinės nervų sistemos ligos, tokios kaip poliomielitas, iš tikrųjų yra fiziologinės bei simptominės, vyriausybės ir pramonės remiamo pasaulio gyventojų luošinimo pažeidimus sukeliančiais nuodais, apraiškos.

Dr. Morton S. Biskind turėjo drąsos rašyti apie pesticidų sukeliamą žalą ir garsiai reikšti savo susirūpinimą, kai kiti reklamavo neva jokio šalutinio poveikio žmonėms neturinčius chemikalus ir džiūgavo plačiu jų naudojimu. Žemiau pateikiame svarbias Morton S. Biskind 1953 m. straipsnio^[6] ištraukas apie poliomielitą:^[7]

1945 m., prieš mokslinkų patarimus, kurie studijavo dusto (angl. DDT) junginio farmakologiją ir nustatė, kad jis yra pavojingas visoms gyvybės formoms, tačiau vistiek buvo pradėtas naudoti plačiai visuomenėje tiek JAV, tiek ir kitose šalyse, kaip insekticidas <…>.

Nuo praėjusio karo įvyko keletas tam tikrų įdomių negalavimų ir išsivystė nauji, iki šiol nepastebėti sindromai. Svarbiausias šios situacijos bruožas yra tas, kad vienu metu nukentėjo ir žmogus, ir visi naminiai gyvūnai. Tarp žmonių labai padidėjo sergamumas poliomielitu <…>.

Netgi iki 1945 m. buvo žinoma, kad dustas (angl. DDT) kaupiasi žinduolių kūno riebaluose ir išsiskiria per pieną. Turint tokią išankstinę informaciją, ekspertų neturėjo nustebinti katastrofiškų įvykių serija, kuri įvyko po intensyviausios masinio nuodijimo kampanijos per visą žinomą žmonijos istoriją. Tačiau niekaip nepripažįstamas priežastinis ryšys, nors toks akivaizdus, kad bet kurioje kitoje biologijos srityje jis būtų iškart priimtas. Praktiškai visa komunikacija, tiek įvairių žmonių, tiek mokslininkų, buvo pasitelkta neigti, slėpti, slopinti, iškraipyti ir bandyti apversti įrodymus į priešingą pusę. Šioje kampanijoje nebuvo pamirštas šmeižtas ir ekonominis boikotas <…>.

1949 m. pradžioje, atlikus praėjusių metų tyrimus, autorius paskelbė ataskaitas, kuriose dusto (angl. DDT) preparatai įtariami sukeliant sindromus, plačiai priskiriamus „žmogaus virusui-X“, „galvijų-X ligai“ ir dažnai mirtiniems sindromams šunims ir katėms. Šį priežastinį ryšį greitai stengėsi paneigti vyriausybės pareigūnai, kurie, nepateikdami jokių įrodymų, galinčių paneigti autoriaus pastebėjimus, rėmėsi vien valdžios prestižu, autoritetu ir dideliu „ekspertų“ skaičiumi, kad sustiprintų savo poziciją <…>.

[„X ligą“] <…> autorius tyrė po žinomo dusto (angl. DDT) ir susijusių junginių poveikio, pasireiškusio vėl ir vėl tiems patiems pacientams, kiekvieną kartą paveikus juos šia medžiaga. Mes apibūdinome sindromą taip: <…> Ūminio paūmėjimo metu pastebėti lengvi kloniniai traukuliai, daugiausia paveikia kojas. Keliems mažiems vaikams paveiktiems dusto (angl. DDT) išsivystė šlubavimas, kuris tęsėsi nuo 2-3 dienų iki savaitės ar ilgiau <…>.

Kartu su šios [X-ligos] atsiradimu įvyko daugybė pokyčių įvairių jau žinomų ligų dažnyje. Ryškiausias iš jų yra poliomielitas. Jungtinėse Valstijose poliomielito atvejai iki 1945 m. augo gana pastoviu greičiu, tačiau jo epidemiologinės savybės nepakito. Nuo 1946 m. augimo greitis išaugo daugiau nei dvigubai. Nuo to laiko pastebimi neįprasti nauji ligos pobūdžio pokyčiai. Nepaisant visų ankstesnių duomenų, liga metai iš metų išliko epidemija.

Kalbant apie poliomielito paplitimą ir pesticidų gamybą, žemiau pateiktame grafike patvirtinami M. S. Biskind 1945-1953 m. pastebėjimai. Naudojami Hayes ir Laws duomenys apie pesticidus. Šiuos duomenis jie gavo iš JAV transporto valdybos (angl. US Transportation Board). Poliomielito paplitimas buvo nustatytas remiantis JAV gyventojų statistika (angl. US Vital Statistics). 

Poliomielito paplitimas (Šaltinis: US Vital Statistics, US Government Printing Office, Washington, D.C.).

S. Biskind taip pat aprašė fiziologinius apsinuodijimo dustu (angl. DDT) įrodymus, kurie panašūs į poliomielito fiziologiją:

Ypač aktualūs naujausiems šios problemos aspektams yra atmesti Lillie ir bendradarbių iš Nacionalinio sveikatos instituto tyrimai, publikuoti atitinkamai 1944 ir 1947 m., kurie parodė, kad dustas (angl. DDT) gali sukelti gyvūnams nugaros smegenų priekinių ragų ląstelių degeneraciją. Šie pokyčiai nepasireiškia dažniau gyvūnams negu žmonėms, tačiau jie pasireiškia pakankamai dažnai, kad būtų reikšmingi.

Kai populiacija yra paveikiama cheminio veiksnio, kuris, kaip žinoma, gyvūnams sukelia nugaros smegenų pažeidimus, panašius į žmogaus poliomielitą, ir po to pastaroji liga smarkiai padažnėja, bei išlaiko savo epideminį pobūdį metai iš metų, ar neprotinga įtarti etiologinį veiksnį?

Galų gale, vokiečių leidinyje rastas vienas ūmaus apsinuodijimo dustu (angl. DDT) fiziologinis tyrimas. Jame patvirtinta, kad apsinuodijus dustu (angl. DDT), dažnai išsivysto į poliomielitą panaši ligos fiziologija. Tyrime rašoma:^[8]

Tačiau centrinėje nervų sistemoje dažnai būdavo pastebima histologinė degeneracija. Ryškiausia buvo smegenėlėse, daugiausia dantytojo branduolio ir ląstelių žievėje. Be kita ko, nustatytas neuroglijos padidėjimas ir nekrozinė ganglinių ląstelių degeneracija bei rezorbcija. Purkinjė ląstelės buvo paveiktos mažiau nei kiti neuronai. Taip pat nugaros smegenyse buvo nustatyta degeneracinio pobūdžio anomalijų <…> tokių pokyčių randama nevisada <…> nėra akivaizdaus ryšio tarp pažeidimo dydžio, išplitimo bei naudojamo dusto (angl. DDT) kiekio <…> nėra pakankamai tikslios informacijos apie anomalijų pobūdį.

Įdomu tai, jog Ralph Scobey darbuose^[9] buvo pastebėta, kad nuo seniausių laikų iki 20 amžiaus pradžios paralyžinio poliomielito simptomai ir fiziologija dažnai buvo apibūdinama kaip apsinuodijimo rezultatas. Tik XIX a. viduryje žodis „poliomielitas“ tapo paralyžių sukeliančio apsinuodijimo prielaida, teigiant, jog paralyžiuoja tiek sunkūs apsinuodijimai, tiek į poliomielitą panaši liga, kurios priežastimi laikomi mikrobai.

Kai buvo įvesta poliomielito vakcina, Morton S. Biskind požiūris apie pesticidų poveikį žmonėms buvo galutinai atmestas. O pats M. S. Biskind, žmogus, liudijęs Senate apie pesticidų pavojų, buvo priverstas pats publikuoti savo darbus, nors iki tol jo darbai buvo skelbiami medicininiuose žurnaluose.

Deja, bet itin sveikatai žalingas dustas iki pat 1950 m. buvo vertinamas kaip tikrų tikriausias pažandos stebuklas, kuris yra praktiškai nekenksmingas žmonėms, nepaisant Maisto ir vaistų asociacijos (angl. FDA) bandymų išimti jį iš rinkos. O. T. Zimmerman ir jo kolegos tais laikais patarė dustą purkšti tiesiai ant melžiamų karvių, jų pašarų ir vandens. Pieno produktai yra idealūs pesticidų nešėjai, nes jie yra riebalų ir vandens emulsijos. Dustas – organinis chloras, turintis trauką riebalams, o pieno produktai per virškinamąjį traktą dustą efektyviai perneša į organus. 1940-ųjų viduryje Maisto ir vaistų asociacija (ang. FDA) nepatarė naudoti dusto, ypač pieno ūkiuose. Tačiau pramonės spaudimas skatinti dusto naudojimą buvo didžiulis, o Maisto ir vaistų asociacijos patarimai buvo ignoruojami.

Dustas veršiukams buvo perduodamas per karvės pieną, tačiau akivaizdu, jog pieną geria ne tik veršiukai.

Tik po daugelio metų įtikinami įrodymai pagaliau užtikrino griežtesnius ženklinimo įstatymus bei apribojimus naudoti dustą pieno ūkiuose. Tačiau verta paminėti, jog 5-ojo dešimtmečio pradžioje JAV žemės ūkio departamento mokslininkai nustatė, kad nors dustu apdoroti pašarai nepadarė žalos jį valgančioms karvėms, visgi karvių veršelių sveikata buvo labai sutrikusi, o kartais jie tiesiog nugaišdavo dėl per didelių sveikatos problemų. Veršiukai vartojo dustą, nes šis buvo perduodamas iš karvės per jos pieną.^[10] Dėl dusto neurotoksiškumo veršiukams išsivystė kažkas panašaus į kūdikių poliomielitą. Veikiausiai visi puikiai suprantame, jog 1950-ųjų pradžioje veršiukai nebuvo vieninteliai, kurie gėrė karvės pieną.

Pastebėtas ryšys ne tik tarp poliomielito ir dusto, bet ir kitų pesticidų

Gaila, tačiau įmanoma rasti labai mažai duomenų apie pesticinų lokalų poveikį. Duomenys apie gamybą pateikiami kaip poveikio indikacijos, turint omenyje didelius visuomenės sąmoningumo ir teisės aktų pokyčius prasidėjusius nuo 1950 m. Šie svarbūs duomenys buvo gauti iš Hayes ir Laws. Vyriausybės posėdžiai, įskaitant tuos, kuriuose dalyvavo M. S. Biskind, R. R Scobey ir kiti, paskatino geriau suvokti dusto pavojų, taip pat įvesti geresnius ženklinimo ir tvarkymo metodus.^[11]

Poliomielito plitimas ir dusto (DDT) gamyba (Šaltinis: US Vital Statistics, US Government Printing Office, Washington, D.C.).

Po 1950 m. dustas buvo nuolat linksniuojamas kaip pesticidas, kuris kelia pavojų sveikatai. 1968 m. jo registracija buvo panaikinta ir galiausiai 1972 m. jis buvo uždraustas. Taigi, 1950 m. pažymėti padidėjusiu visuomenės sąmoningumu, teisės aktų ir politikos pokyčių, savanorišku laipsnišku dusto atsisakymu, ženklinimo reikalavimais ir atgrasymu nuo dusto naudojimo pieno ūkiuose. Dusto naudojimas JAV iš esmės persikėlė į miškininkystę, tad šio pesticido pakliūdavo ženkliai mažiau į žmonių maisto grandinę.

Todėl dusto gamyba, kaip poveikio žmogui JAV rodiklis, yra vertinamas aukščiau pateiktame grafike, peržiūrint dusto kiekį riebaliniame audinyje ir atsižvelgiant į dusto kontekstą importuotame maiste.^[5] Dusto lygis riebaliniame audinyje iki 1955 m. buvo įvertintas nubrėžus tiesinę liniją nuo mažo iki aukšto dusto kiekio riebaliniame audinyje.  Toks dusto poveikio įvertinimas yra gana tikslus, kadangi medžiagos pašalinimas iš riebalinio audinio užtrunka maždaug apie metus laiko. Norint pasiekti bet kokią mažėjančią dusto/riebalų linijos tendenciją, pats naudojimas turėjo smarkiai sumažėti. Tai nėra prielaida, o faktas, kad dusto kiekio sumažėjimas riebaliniame audinyje yra paraleliai lygiavertis veiksnys šalia išpūstos J. Salk poliomielito vakcinacijos programos.

Tačiau svarbu suvokti, kad poliomielitą galima sieti ne tik su dustu. BHC (benzeno heksachloridas) – patvarus organinis chloro pesticidas, kuris yra kelis kartus pavojingesnis už dustą, kalbant apie LD50 (angl. lethal dose 50%) – mirtiną dozę, reikalingą 50% bandomosios populiacijos nužudymui. Kaip parodyta žemiau pateiktame grafike, BHC buvo gaminamas 1945-1954 metais tokiais pat kiekiais kaip dustas. Paradoksalu, tačiau nors BHC buvo pavojingesnis, jis sulaukė daug mažiau dėmesio už dustą. BHC buvo palaipsniui nutrauktas tik todėl, kad po 15 metų buvo nustatyta, jog jis suteikia maistui blogą skonį. Stebina ir BHC koreliacija su poliomielito paplitimu.

Kreivėse matomas ryšys tarp poliomielito atvejų ir pesticidų naudojimo (Šaltinis: US Vital Statistics, US Government Printing Office, Washington, D.C.).

Atkreipiant dėmesį, kad dusto ir BHC grafikuose apie poliomielito pesticidų koreliaciją nurodytas laikotarpis tarp 1940-1946 m., trūkstamą dėlionės dalį šiam šešerių metų laikotarpiui pateikia švino ir arseno junginiai, parodyti toliau pateiktame grafike. Šie centrinės nervų sistemos nuodai buvo pagrindiniai pesticidai kelis šimtmečius iki organinio chloro medžiagų atsiradimo 1940-ųjų pradžioje.

Kai kurie žmonės vis dar naiviai tiki, kad iki masinio dusto naudojimo visuomenėje egzistavo „ekologiškas“ maistas. Visgi 1945 m. didžiulė švino-arseno junginių gamyba, pavaizduota šiame grafike, rodo priešingai. Kadangi sėklos kaupia pesticidus iš žemės, dėl šių duomenų reikėtų pamiršti abejotinus teiginius apie „natūralius“ arseno kiekius, esančius obuolių sėklose, abrikosuose ir migdoluose.

Švino, arseno ir poliomielito koreliacija (Šaltinis: US Vital Statistics, US Government Printing Office, Washington, D.C.).

Praktiškai visos smailės ir grafikai tiesiogiai koreliuoja su kiekvienu iš pesticidų, kai tik jis patenka į JAV rinką ir iš jos išeina. Ir šios keturios cheminės medžiagos nebuvo pasirinktos tiesiog atsitiktinai. Tai yra pagrindiniai pesticidai, kurie buvo naudojami per paskutinę didžiausią poliomielito epidemiją. Jie išlieka aplinkoje kaip neurotoksinai, sukeliantys panašius į poliomielitą simptomus, turi panašią į poliomielitą fiziologiją ir buvo naudojami ant žmonių ir žmogaus maiste tokiomis dozėmis, kurios gerokai didesnės nei patvirtintos Maisto ir vaistų asociacijos.

Šie pesticidai tiesiogiai koreliuoja su įvairiomis neurologinėmis ligomis, kurios slypi po pavadinimu „poliomielitas“ iki 1965 m. Pasak M. S. Biskind, jie buvo naudojami „intensyviausioje masinio žmonių nuodijimo kampanijoje per visą žmonijos istoriją“.

Matomas ryšys tarp pesticidų naudojimo ir poliomielito (Šaltinis: US Vital Statistics, US Government Printing Office, Washington, D.C.).

Abejotini polioviruso testavimai

Kadangi pesticidai atsirado anksčiau už poliomielito paplitimą, galima matyti aiškų tiesioginį pesticidų ir poliomielito ryšį 30 metų laikotarpyje. Jeigu poliomielitą iš tikrųjų būtų sukėlęs virusas, poliomielito kreivės rodytų atvejų padidėjimą, neprikausantį nuo pesticidų naudojimo, tačiau tokio padidėjimo nėra.

Tiek medicinos, tiek visuomenės vaizduotę persekioja kraupus vaizdas apie virusą, kuris užkrečia žmogų ir pradeda nesustodamas daugintis sukeldamas ligą. Tačiau laboratorijoje polioviruso elgesys ne toks kaip teigiama. Abejotini laboratoriniai bandymai, kuriuose buvo bandoma įrodyti priežastinį ryšį, buvo atliekami ypač nenatūraliomis ir neįprastomis sąlygomis, kurios vargu ar kažkam gali pasirodyti tinkamos.

Pavyzdžiui, galima paminėti 1908-1909 m. Landsteiner ir Popper Vokietijoje vykusį eksperimentą, kuriuo buvo pirmą kartą įtvirtintas polioviruso priežastinis ryšys žmonių mintyse.^[12] Šių mokslininkų pasirinktas metodas buvo itin keistas – jie pasirinko sušvirkšti sergančiojo smegenų audinį į dviejų beždžionių smegenis. Viena beždžionė mirė, o kita susirgo. Šis eksperimentas buvo pristatytas kaip polioviruso priežastinio ryšio įrodymas, nors šio metodo klaidos turėtų būti akivaizdžios visiems. Molekulių biologas Peter Duesberg šį metodą stipriai kritikavo, teigdamas, kad šiuo buvo bandoma virusą nustatyti kaip priežastį kitai itin retai centrinės nervų sistemos ligai, vadinamai Kuru.^[13] 

Nuo 1908 m. paprastas, tačiau abejotinas savo teisingumu testas buvo daugybę kartų sėkmingai pakartotas naudojant beždžiones, šunis ir genetiškai pakeistas peles. Per tą laiką suleista medžiaga netgi buvo patobulinta – mokslininkai dabar naudoja druskos tirpalą, kuriame yra išgryninto polioviruso. Vis dėlto, toks testas turi esminį, labai ryškų trūkumą – poliomielito epidemijos neprasideda suleidžiant poliovirusą į aukų smegenis per skylę, išgręžtą jų kaukolėje.

Jei injekcija į smegenis iš tikrųjų yra tinkamas priežastinio ryšio įrodymas, tuomet šitaip būtų galima įrodyti ir pesticidų priežastinį ryšį. Kodėl gi nesuleidus pesticidų tiesiai į bandomųjų gyvūnų smegenis? Jei vėliau jiems išsivystys paralyžius ir nervinių ląstelių degeneracija, tai būtų įrodymas, kad pesticidai sukelia poliomielitą.

Visgi, labiau gilinantis ir laikantis daug aukštesnių įrodymų standartų nei tie, kurie buvo naudojami viruso priežastiniam ryšiui įrodyti, gyvūnai buvo maitinami pesticidais ir yra nustatyta, kad tai sukelia centrinės nervų sistemos ligas. Tokie tyrimai jau buvo atlikti su dustu, o stuburo ir smegenų histologija atitiko poliomielito diagnozę. Norint įrodyti virusą, reikalingas bandomasis gyvūnas, o jam reikalinga injekcija, dažnai intrakranijinė. Galima gan paprastai nuspėti, jog lygiai toks pat testas įrodytų, kad pesticidai yra poliomielito priežastinis veiksnys.

Sergančiojo smegenų audinio injekcija į šunų smegenis buvo Louis Pasteur taikytas metodas, kuris tokiu metodu nustatė dar vieną virusą, kaip centrinės nervų sistemos ligos sukėlėją – pasiutligę. Naujausioje ir galutinėje L. Pasteur biografijoje teigiama, kad jis yra svarbiausias mikrobų teorijos pradininkas. Deja, jo tyrimai su pasiutlige buvo šališki ir nepagrįsti nepriklausomais tyrimais.^[14]

Akivaizdžiausia poliomielito teorija – pesticidų priežastinis ryšys – turėtų būti dominuojanti teorija. Tačiau yra priešingai. Visuotinė tyla dėl pesticidų priežastinio ryšio yra gretinama su nuolatine dramos srove dėl viruso priežastingumo. Atsižvelgiant į čia pateiktus įrodymus, tyla galiausiai gali diskredituoti pagrindinius medicinos mokslus, aplinkosaugos judėjimo institucijas ir Pasaulio Sveikatos Organizaciją.

Dažnai poliomielitas buvo nustatomas net gerai neištyrus paciento ir neišsiaiškinus, kuo jis iš tiesų serga.

Kai diagnozuojami poliomielito simptomai, dažnai teigiama apie viruso buvimą poliomielito aukos kūne. Kartais randamas virusas. Kartais tas virusas yra tiesiog enterovirusas (virškinamojo trakto virusas). Kartais tas enterovirusas yra poliovirusas. Per poliomielito epidemijas buvo įprasta kaltinti poliovirusą, todėl, argumentuojant galimą polioviruso nekaltumą, būtina paaiškinti teiginius apie viruso buvimą.

Pirmiausia turime atsižvelgti į piniginę motyvaciją. Per didžiąją 1942-1962 m. epidemiją poliomielito aukoms buvo diagnozuojamas polioviruso sukeltas poliomielitas, neatsižvelgiant į tai, ar poliovirusas buvo rastas, nes Nacionalinė maisto draudimo programa (angl. National Food Insurance Program) išmokėdavo pinigus tik už tokį poliomielitą. Todėl, jei pacientai pakliūdavo į ligoninę, ligoninei ekonomiškiausia buvo diagnozuoti tą pačią ligą. Taigi, nors polioviruso buvimas esant poliomielitui buvo retai nustatomas, tačiau diagnozė vis tiek išlikdavo ta pati – poliomielitas.^[15]

Net jei buvo tikima viruso kaltumu, taip pat buvo teigiama, kad kiti virusai irgi gali sukelti į poliomielitą panašias centrinės nervų sistemos ligas, kurios „kliniškai neatskiriamos“ nuo poliomielito. 1940-1950 m. buvo palyginti nedaug poliomielito aukų, kurioms buvo tiksliai patvirtintas polioviruso buvimas. 1958 m. patikrinus 222 žmones per Detroito epidemijos poliomielito aukų laboratorinę analizę, poliovirusas nustatytas tik 51 procentui pacientų.^[16]

Kituose tyrimuose daugelio patogenų laboratoriniai tyrimai atskleidė, kad daugybės virusų, grybelių ir bakterijų derinys gali būti susijęs su poliomielito diagnoze. Koksakiovirusai ir echovirusai taip pat gali sukelti paralyžiaus sindromus, kurie kliniškai neatskiriami nuo poliomielito sukeliamo paralyžiaus.^[17] Paprastai šie „poliomielito“ atvejai priskiriami encefalitui arba meningitui.

Pesticidai gali būti tikroji negalavimų priežastis

Laikoma, kad poliovirusas buvo endeminis visame pasaulyje dar senovėje, tačiau paralyžiuojančio poliomielito atvejų nebuvo. Pasak knygos „Žmogus ir mikrobai“ autoriaus Arno Karlen:^[18]

poliomielito virusas gyvena tik žmonėse; tikriausiai prieš daugelį tūkstantmečių prisitaikė žmogaus plonajame žarnyne.

Jis tęsia:

<…> kai kurie istorikai teigė, kad paralyžuojantis poliomielitas siekia senovės Egiptą; tačiau įrodymų yra mažai.

Medicinos dogma ir literatūra negali pateikti įrodymų, kad poliovirusas buvo kažkas kita, negu „gerybinis“ virusas iki pirmosios poliomielito epidemijos, įvykusios Švedijoje 1887 m. Ši maža epidemija įvyko praėjus 13 metų po dusto išradimo Vokietijoje 1874 m., ir 14 metų po to, kai buvo išrastas pirmasis mechaninis pesticidų pasėlių purkštuvas, kuris buvo naudojamas vandens, žibalo, muilo ir arseno formų purškimui. Epidemija taip pat įvyko iškart po precedento neturinčių pesticidų naujovių plitimo. Tai nereiškia, kad dustas buvo tikroji pirmosios poliomielito epidemijos priežastis, nes arsenas tada taip pat buvo plačiai naudojamas, ir sakoma, kad dustas buvo tik akademinis užsiėmimas. Tačiau dustas ar kuris nors iš kelių jau atrastų neurotoksiškų organinių chloro junginių galėjo sukelti pirmąją poliomielito epidemiją.

Turime prisiminti, kad poliovirusas yra iš enterovirusų giminės. Iki šiol yra nustatyti bent 72 žinomi enterovirusai. Pasak P. Duesberg,^[13] daugelis enterovirusų yra nekenksmingi – „keleiviniai virusai“. Atsižvelgiant į čia pateiktą medžiagą, pagrįstai vertintume poliovirusą kaip nekenksmingą virusą, nebent jis naudojamas ekstremaliomis laboratorinėmis sąlygomis.

Poliomielito protrūkiai įvykdavo vasarą, todėl buvo kaltinami baseinai, tačiau būtent vasarą buvo aktyviausiai naudojamas dustas.

Pesticidų ir poliomielito ryšį galima paaiškinti atsižvelgiant į pagreitintą genetinę rekombinaciją. Genetinė rekombinacija pagreitėja, kai kyla grėsmė biologinei sistemai, o pesticidai gali būti tokia grėsmė. Virusų dauginimasis gali būti pagreitintos genetinės rekombinacijos proceso dalis.^[19] Kai ląstelei kyla kritinė grėsmė, pagreitinta genetinė rekombinacija (kuri gali apimti viruso dauginimąsi) yra tik vienas iš įvykių, kurie gali įvykti. Šis įvykių rinkinys vadinamas „SOS atsaku“, kurį, kaip žinoma, sukelia nuodingų cheminių medžiagų ar radiacijos poveikis.^[20]

SOS atsakas naudojamas atliekant Ameso tyrimo testą – standartinį testą, pagal kurį nustatomas cheminis toksiškumas. Pagal šią procedūrą bakterijos yra veikiamos atitinkamo cheminio tirpalo ir jei genetinė rekombinacija paspartėja savaime plintant šių bakterijų virusams, cheminė medžiaga laikoma nuodu. Atliekant Ameso tyrimo testą, bakterijos rūpinasi savo genetine „ranka“, kad pagerintų savo gebėjimą metabolizuoti nuodus, panaudojant pačius nuodus ir siekiant nuo jų apsisaugoti. Taigi, jie užsiima šiuo gerai žinomu „genų maišymo“ reiškiniu, kuris palengvina virusų dauginimąsi. Tad viena iš teorijų yra tokia, kad poliovirusas yra simbiotinis virusas, kuris elgiasi taip, kaip siūlo reiškinys (aplinkos įtaka).

Poliomielito protrūkiai dažniausiai vykdavo vasarą ir dėl to buvo kaltinami baseinai. Tačiau būtent vasarą vykdavo pats dusto purškimo įkarštis, o tiesioginis poveikis, savaime suprantama, irgi būdavo didžiausias, taip pat ir per gyvūnus, kurie valgydavo purškiamą maistą. Vasaros maistas, pavyzdžiui, ledai iš dustu purškiamų melžiamų karvių, būtų buvęs tikėtinas šaltinis. Besivystančiose šalyse poliomielito plitimas tapatinamas su blogomis sanitarinėmis sąlygomis. Tačiau Jungtinėse Valstijose dėl poliomielito buvo kaltinamas imuniteto trūkumas, nes sanitarinės sąlygos buvo geros.

Verta paminėti, kad 1953 m. dr. Kumm buvo paskirtas nacionalinio kūdikių paralyžiaus fondo (NFIP) tyrimų direktoriumi. Nacionalinis kūdikių paralyžiaus fondas buvo finansuojamas pagal „Dimes March“ programą ir rėmė skubų J. Salk vakcinos kūrimą 1950-ųjų pradžioje, pačiame dusto/poliomielito ginčų įkarštyje. Daktaras Kumm taip pat dirbo chirurgo konsultantu, vadovaujant dusto naudojimo tyrimams.

Poliomielito diagnozės pokyčiai

Specifiniai poliomielito diagnostikos testai nebuvo vykdomi iki pat 1958 metų. Taip pat poliomielito diagnozės kriterijai prieš pasirodant vakcinai, iki 1954 metų, buvo palyginus labai išplėsti. Sveikatos apsaugos profesionalai buvo akylai mokami ieškoti poliomielito. Po to, kai buvo atlikti vakcinos tyrimai, tie patys sveikatos apsaugos specialistai buvo akylai mokinami ieškoti kam išsivystė poliomielitas – skiepytiems ar neskiepytiems. Buvo dedamos didelės pastangos paskiepytiems nuo poliomielito diagnozuoti ne poliomielito sukeltą ligą. Apie tai 1960 m. kalbėjo Dr. Bernard Greenberg, Amerikos Sveikatos apsaugos vertinimo ir standartizavo asociacijos komiteto direktorius:^[21]

Iki 1954 metų bet kuris gydytojas, kuris pranešdavo apie paralyžiuojantį poliomielitą, atlikdavo savo pacientui paslaugą išvengiant hospitalizacijos mokesčio, besielgiant tiesiog bendruomeniškai, kadangi ši diagnozė buvo subsidijuojama ir gydymas buvo apmokamas iš valstybės lėšų. Diagnostikos kriterijai, kuriais tuo metu didžioji dalis rėmėsi, buvo iš Sveikatos Departamento, kuris rėmėsi Pasaulio Sveikatos Organizacijos apibrėžimu:

„Paralyžiuojantis poliomielitas: požymiai ir simptomai kaip ne paralyžiuojančio poliomielito, tačiau papildomi simptomai yra dalinis arba pilnas paralyžius paveikiantis vieną ar kelias raumenų grupes, aptinkamas apžiūrint du kartus nuo simptomų ir požymių pradžios per 24 valandas“.^[22]

Atkreipiamas dėmesys į „dvi apžiūros, 24 valandų laiko tarpas“ – tik tiek buvo reikalaujama. Nereikėjo laboratorinio patvirtinimo apie poliomielito virusą po dviejų apžiūrų per 24 valandų laiko tarpą.

Taigi, iki 1954 metų gydytojams buvo įprasta diagnozuoti visiems pacientams, kurie patyrė bent trumpalaikį paralyžių (24 valandų tarpas), poliomielitą. Kai Salk 1955 metais sukūrė vakciną, diagnozavimo kriterijai tapo griežtesni. Jeigu po simptomų pradžios praėjus 60 dienų nelikdavo paralyžiaus, liga nebuvo diagnozuojama kaip paralyžiuojantis poliomielitas. O tai yra didžiulis ligos diagnozavimo skirtumas, dėl to, kad dokumentuojant po pirmųjų paralyžiaus simptomų praėjus 60 dienų, daugumos žmonių paralyžius pilnai atsistatydavo ir jo nelikdavo. Dr. Greenberg sakė:^[21]

Pokyčiai 1955 metais reiškė, kad mes jau pranešinėjome apie visai kitą naują ligą – paralyžiuojantį poliomielitą su ilgai išliekančiu paralyžiumi. Taip pat diagnozavimo kriterijai keitėsi ir toliau. Koksakio virusas ir aseptinis meningitas buvo išbrauktas iš paralyžiuojančio poliomielito diagnozės (pradėtas diagnozuoti atskirai nuo poliomielito). O iki 1954 metų didelis skaičius paralyžiuojančio poliomielito ir buvo diagnozuojamas dėl šių diagnozių. Tiesiog mažas pokytis kriterijuose 1955-1957 m. ir nesvarbu ar vakcina būtų panaudota ar ne, poliomielito skaičiai tiesiog turėjo mažėti.

Tam, kad galėtume įsivaizduoti kiek kitų ligų,kurios sukeldavo paralyžių, buvo asocijuojamos su poliomielitu, turėtume peržvelgti dokumentuotą epidemijos atvejį Mičigano mieste 1958 metais. Epidemija įvyko po keturių metų nuo Salk vakcinos naudojimo pradžios. Detali analizė parodė, kad daugiau nei pusė atvejų buvo nesusiję su poliovirusu. Žemiau pateiktose diagramose galima pamatyti kelias kitokias „poliomielito“ priežastis, iš kurių įdomiausiai atrodo – „jokio viruso“, sudaranti kone pusę atvejų.

Duomenys rodo: 401 atvejis – jokio viruso nerasta, 292 atvejai – poliovirusas, 100 atvejų – echo virusas, 73 atvejai – koksakio virusas, 3 atvejai – nenustatyti (Autorius: G. C. Brown).

Duomenys rodo, jog nerasta antikūnų pokyčių 123 atvejuose, poliovirusas – 48, echo virusas – 14, koksakio virusas – 6 (Autorius: G. C. Brown).

Manoma, kad laukinis poliomielitas niekada nebuvo „didelis žudikas“, kaip daugumai įprasta tikėti dėl siaubingų nuotraukų, kurios buvo kartojamos dar 1950-ais. Dr. E. H. Lennete, visuomenėje vertinamas ir pripažintas virusologas, virusologijos diagnostikos pionierius Kalifornijos Sveikatos Departamente, pateikė įvykių refleksiją 1987 metų rugsėjį:^[23] 

Iš tiesų, ekonomiškai liga nebuvo labai reikšminga. Antra, šioje šalyje buvo matoma nedaug atvejų. Nebuvo labai daug paralyžiuotų žmonių nuo poliomielito nei vienoje kaimynystėje, taigi tai nesukėlė reikšmingo poveikio.

Dr. John Pohl prasitarė apie tai, kokie siaubingi gydymo metodai buvo taikomi poliomielito aukoms 1940 metais:^[24]

Mes paimdavome tais laikais vaikus į operacinį kambarį, ištiesindavome juos panaudoję anestetikus (nuskausminamuosius) ir juos sugipsuodavome. Atsikėlus jie klykdavo iš skausmo kelias dienas. Tai buvo priimta kaip normali, universali praktika su poliomielito pacientais visame pasaulyje. Mačiau tai Bostone, Niujorke ir Londone. Tai buvo neteisinga.

Kraupus ir neteisingas poliomielito gydymas pasireikšdavo galūnių disfunkcija, nesvarbu ar virusas buvo randamas ar ne. Dr. Donal Young Solandt ir jo kolegos Toronto universitete pranešė, kad visapusiškai imobilizuojant gyvūno galūnę sukeliami panašūs raumenų pokyčiai, kaip nervo nupjovimas arba pašalinimas.^[25] 

Ortopedai <…> tiki, kad poliomielito paveikti raumenys yra itin trapūs. Dauguma šios ligos aukų buvo įvynioti į gipsą šešiems mėnesiams, o deformuotos galūnės dar papildomai operuojamos eigoje. Jokio paprasčiausio masažo – bet kokia fizinė raumenų veikla buvo apribota.^[26]

Tai, kaip buvo elgiamasi su žmonėmis, ir buvo visko rezultatas. Daktarų ir visuomenės lūkesčiai šiai diagnozei reikšdavo viso gyvenimo korekcijas, operacijas ir šlubavimą.