Poliomielito (Pentaxim) vakcinos apžvalga ir šalutiniai poveikiai

Firmus Medicus -

Poliomielito (Pentaxim) vakcinos bendroji informacija

PentaximPentaxim vakcina skirta mažiems vaikams.

Pentaxim[1] – penkiavalentė vakcina nuo difterijos, stabligės, kokliušo (neląstelinė, komponentinė), nuo poliomielito (inaktyvuota) ir nuo b tipo Haemophilus. Atskiros poliomielito vakcinos Lietuvoje nėra, o šiuo apsisaugojimui nuo kelių ligų skirtu vaistiniu preparatu skiepijami tik maži vaikai.

Lietuvoje vaikai poliomielito skiepu yra vakcinuojami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Jie iš viso gauna penkias dozes: 2 mėn, 4 mėn, 6 mėn, 18 mėn ir 6–7 m. ULAC duomenimis, Lietuvoje 2019 m. Pentaxim buvo paskiepyta 92,1 proc. vienerių metų amžiaus vaikų.

Pentaxim skiepo viena iš sudėtinių dalių yra poliomielito virusas. Skiepijimas nuo poliomielito mūsų šalyje prasidėjo 1957 m.[2] Iš pradžių buvo naudojama gyva, susilpninta per burną sugirdoma poliomielito vakcina (OPV), tačiau nuo 2007 m. ji Lietuvoje sustabdyta. Dabar naudojama tik švirkščiama inaktyvuota poliomielito vakcina (IPV). Kadangi šiuo metu atskiro poliomielito skiepo nėra, jis kombinuojamas su Pentaxim vakcina ir tai reiškia, kad norint pasiskiepyti nuo poliomielito, kartu gaunama DTaP (difterija, stabligė, kokliušas) bei Hib (Haemofilus influenza).

Vakcina Pentaxim
Gamintojas SANOFI PASTEUR, Prancūzija
Registruotojas SANOFI PASTEUR, Prancūzija
Veiklioji medžiaga Difterijos anatoksinas, stabligės anatoksinas, Bordetella pertussis antigenai: anatoksinas, filamentinis hemagliutininas, inaktyvuotas 1-ojo tipo poliovirusas, inaktyvuotas 2-ojo tipo poliovirusas, inaktyvuotas 3-iojo tipo poliovirusas, B tipo Haemophilus influenzae polisacharidas, konjuguotas su stabligės baltymu
Grupė Sudėtinės bakterinės ir virusinės vakcinos

Tiesa, kitose šalyse vakcinacijos rekomendacijos gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) rekomenduoja,[3] jog vaikams iš viso būtų suleistos keturios poliomielito vakcinos dozės. Jie turėtų gauti po vieną dozę sulaukę tam tikro amžiaus: 2 mėn., 4 mėn., nuo 6 iki 18 mėnesių amžiaus ir nuo 4 iki 6 metų.

Tuo tarpu Jungtinės Karalystės Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS)[4] rašo apie 5 dozes. Skiepijimas nuo poliomielito siūlomas kaip įprastos vaikų skiepijimo programos dalis. Paprastai vaikai gauna po vieną dozę sulaukę: 8, 12 ir 16 savaičių amžiaus (iš viso tris dozes), kaip „6 viename“ vakcinos dalį, 3 metų ir 4 mėnesių amžiaus, kaip ikimokyklinio ugdymo dalį „4-in-1“ (DTaP/IPV) ir 14 metų amžiaus, kaip paauglių stiprinamosios dozės dalį „3-in-1“ (Td / IPV).

CDC teigia,[3] kad beveik visi vaikai (99 iš 100), kurie gauna visas poliomielito vakcinos dozes, yra apsaugoti nuo poliomielito. Pirmąją vakciną nuo poliomielito buvo galima įsigyti JAV 1955 m. Rašoma, kad būtent dėl plačiai naudojamos poliomielito vakcinos Jungtinėse Valstijose nuo 1979 m. nebėra fiksuojama poliomielito atvejų. Tačiau poliovirusas vis dar kelia grėsmę kai kuriose šalyse. Poliomielitas išlieka endeminis trijose šalyse:[5] Pakistane, Afganistane ir Nigerijoje. CDC pabrėžia, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo poliomielito – palaikyti aukštą gyventojų skiepijimo nuo poliomielito rodiklį.

NHS taip pat pataria,[4] kad planuojant keliauti į poliomielito paveiktas šalis, kaip Pakistanas, Afganistanas ir Nigerija, reikėtų pasiskiepyti. Jei nuo paskutinės vakcinos dozės praėjo 10 ar daugiau metų, rekomenduojama pagalvoti ir apie revakcinaciją.

Detali Pentaxim sudėtis

Vienoje 0,5 ml paruoštos Pentaxim vakcinos dozėje yra:

  • Išgrynintas difterijos anatoksinas(1) – ne mažiau kaip 30 TV;
  • Išgrynintas stabligės anatoksinas(1) – ne mažiau kaip 40 TV;
  • Bordetella pertussis antigenai:
    anatoksinas(1) – 25 mikrogramai;
    filamentinis hemagliutininas(1) – 25 mikrogramai;
  • Inaktyvuotas 1-ojo tipo poliovirusas – 40 D antigeno vienetų(2);
  • Inaktyvuotas 2-ojo tipo poliovirusas – 8 D antigeno vienetų(2);
  • Inaktyvuotas 3-iojo tipo poliovirusas – 32 D antigeno vienetų(2)
  • B tipo Haemophilus influenzae polisacharidas – 10 mikrogramų;
  • konjuguotas su stabligės baltymu – 18-30 mikrogramų.

(1) adsorbuoti ant hidratuoto aliuminio hidroksido (0,3 mg Al3+)

(2) arba ekvivalentiškas antigeno kiekis, kuris buvo nustatytas atitinkamu imunocheminiu būdu

Pagalbinių Pentaxim vakcinos medžiagų sąrašas:

  • Sacharozė,
  • Trometamolis,
  • Koncentruota vandenilio chlorido rūgštis pH reguliuoti,
  • Hanks terpė (be fenolio raudonojo),
  • Acto rūgštis, ledinė ir/arba natrio hidroksidas (pH reguliuoti),
  • Formaldehidas,
  • Fenoksietanolis
  • Injekcinis vanduo arba ekvivalentiškas antigeno kiekis, nustatytas atitinkamu imunocheminiu būdu.

Gamintojo nurodomos kontraindikacijos ir kiti įspėjimai

Negalima paciento skiepyti Pentaxim vakcina, jei yra žinomas padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai, taip pat neomicinui, gliutaraldehidui, streptomicinui ir polimiksinui B (jie naudojami gamybos proceso metu ir vakcinoje gali būti likę jų pėdsakų), kokliušo vakcinai (neląstelinei ar „visos ląstelės“).

Taip pat draudžiama skiepyti asmenį, kuriam pasireiškė gyvybei pavojinga reakcija, išryškėjusi po ankstesnės vakcinos injekcijos ar tokios pačios sudėties vakcinos injekcijos. Negalima vakcinuoti ir dėl progresuojančios encefalopatijos. Encefalopatija (smegenų liga), pasireiškusi per 7 paras po ankstesnio skiepijimo vakcina, kurios sudėtyje yra kokliušo antigenų („visos ląstelės“ ar neląstelinės vakcinos), yra kontraindikacija, dėl kurios skiepijimas Pentaxim vakcina neturėtų būti svarstomas išvis.

Jeigu brachialinis neuritas (neurologinis krūtinės, peties, rankos sutrikimas)  ir Guillain-Bare sindromas buvo pastebėti pavartojus vakciną, kurios sudėtyje yra stabligės anatoksinas, prieš skiriant Pentaxim vakciną, būtina deramai įvertinti tokio skiepijimo naudą ir žalą.

Gamintojo pateikiamame informaciniame lapelyje taip pat perspėjama, jog prieš skiepijant Pentaxim vakcina turi būti įvertinta medicininė anamnezė ir atliekamas klinikinis ištyrimas. Turi būti skiriamas ypatingas dėmesys vakcinacijos anamnezei ir bet kokių pašalinių reakcijų pasireiškimui. Reikia atsargiai skirti tolimesnes dozes, jei po pirminio skiepijimo pasireiškė laikinos reakcijos.

Pacientus, kuriems yra buvę nefebrilinių traukulių, nesusijusių su vakcinacija, prieš sprendimą skiepyti privalo įvertinti specialistas. O jei pacientui buvo nustatyta trombocitopenija ar kraujavimo sutrikimų, reikia švirkšti šią vakciną labai atsargiai, nes leidžiant vaistinį preparatą į raumenis gali prasidėti kraujavimas.

Informaciniame lapelyje rašoma, jog nebuvo atlikta suderinamumo tyrimų, todėl negalima šio vaistinio preparato maišyti su kitais. Be to, jei pacientas karščiuoja ar serga ūmine liga, skiepijimas turi būti atidėtas.

Šalutinis Pentaxim poveikis

Dažnas (gali pasireikšti rečiau nei 1 iš 10 pacientų)

  • viduriavimas
  • nemiga
  • miego sutrikimai
  • sukietėjimas injekcijos vietoje

Nedažnas (gali pasireikšti rečiau nei 1 iš 100 pacientų)

  • karščiavimas (≥ 39C)
  • ilgalaikis, nenuraminamas verkimas
  • paraudimas ir pabrinkimas ≥ 5 cm injekcijos vietoje

Retas (gali pasireikšti rečiau nei 1 iš 1 000 pacientų)

  • karščiavimas (≥ 40°C)

Dažnis nežinomas, nes negali būti įvertintas pagal turimus duomenis

  • febriliniai ar nefebriliniai traukuliai
  • hipotonijos ir sumažėjusios reakcijos į fizinius ar emocinius dirgiklius epizodai
  • dilgėlinė
  • išbėrimas
  • eritema
  • didelės reakcijos vakcinos suleidimo vietoje (> 50 mm), įskaitant ir išplitusį galūnių patinimą nuo injekcijos vietos iki vieno ar net abiejų sąnarių

Taip pat prie galimų nepageidaujamų reakcijų įrašyta Guillain-Bare sindromas ir brachialinis neuritas, nes jie buvo pastebėti pavartojus vakciną, kurios sudėtyje yra stabligės anatoksinas. O labai neišnešiotiems kūdikiams (gimusiems ≤28 nėštumo savaitę) pasitaikė apnėjos atvejų.

Vakcininės kilmės poliomielitas ir ekspertų analizės, susijusios su poliomielito vakcina

Egzistuoja vakcininės kilmės poliomielitas, dėl kurio kaltos vakcinos

Pasirodo, kad vakcinos taip pat gali sukelti poliomielitą. Užkrečiamų ligų ir AIDS centro puslapyje rašoma[6] apie tai, kas yra vakcininis poliomielito virusas:

Oralinės poliomielito vakcinos (OPV) sudėtyje yra susilpnintų virusų, kurie aktyvuoja imuninį atsaką organizme. Paskiepijus vaiką, susilpnintas virusas tam tikrą laiką dauginasi žarnyne, organizme gaminasi antikūniai, formuojasi imunitetas. Per šį laiką, virusas išskiriamas į aplinką. Šalyse, kuriose blogos sanitarinės sąlygos šis virusas gali plisti bendruomenėje. Jei populiacijos skiepijimosi apimtys žemos, vakcininis poliomielito virusas gali cirkuliuoti ilgą laiką. Kuo ilgiau virusas cirkuliuoja, tuo labiau kinta genetiškai. Labai retais atvejais, vakcininis virusas gali genetiškai pakisti į formą, kuri sukelia paralyžių – žinomą kaip cirkuliuojantį vakcininį poliomielito virusą (cVDPV).

Naujienų puslapis „ABC News“ 2019 metų lapkričio mėnesį skelbė,[7] kad keturiose Afrikos šalyse pranešama, jog pas juos daugiau poliomielito atvejų sukelia vakcina, o ne laukinis poliomielito virusas. Pateiktoje ataskaitoje Pasaulio sveikatos organizacija ir partneriai atkreipė dėmesį į devynis naujus vakcinos sukeltus poliomielito atvejus Nigerijoje, Konge, Centrinės Afrikos Respublikoje ir Angoloje. Panašių protrūkių pasitaikė septyniose kitose Afrikos šalyse, taip pat užregistruoti atvejai Azijoje.

Iš dviejų šalių, kuriose poliomielitas išlieka endeminis – Afganistano ir Pakistano – su vakcina susiję atvejai nustatyti Pakistane. Taip pat „ABC News“[8] pranešė apie PSO ir UNICEF bendrą pareiškimą, kuriame teigiama, kad poliomielito protrūkis Filipinuose yra susijęs su tuo, kad jį sukėlė vakcinos padermės 2 tipo poliovirusas.

Poliomielito vakcinų istorijoje – Simian viruso (SV40) užkratas

1955 – 1963 metų laikotarpyje apie 10 – 30% JAV naudotų poliomielito vakcinų buvo užkrėstos Simian virusu 40 (SV40). CDC puslapyje[9] rašoma, kad virusas kilo dėl beždžionių inkstų ląstelių kultūros naudojimo skiepų gamybos procese. Didžioji dalis užkrato buvo randama inaktyvuotoje poliomielito vakcinoje (IPV), tačiau buvo randama ir geriamoje (OPV).

Po to kai buvo aptiktas užkratas, JAV vyriausybė nustatė reikalavimą patikrinti, ar naujose poliomielito vakcinų partijose nėra Simian viruso (SV40). Dėl gyvūnų modeliuose atliktų tyrimų su Simian virusu (SV40), buvo kilęs tam tikras susirūpinimas, kad virusas gali žmonėms sukelti vėžį. Teigiama, kad šiuolaikinėse vakcinose tikrai nebėra SV40. Taip pat apie tai rašoma ir Pasaulio Sveikatos Organizacijos puslapyje.[10] Simian virusas 40 taip buvo pavadintas,[11] nes tai yra 40-asis virusas, išskirtas iš beždžionių audinio. Iki 1960 m. tokių virusų buvo išskirta daugiau nei 50.

Nors buvo žinoma,[12] kad pirminės beždžionių ląstelių kultūros dažniausiai būna užterštos vietinių virusų ir tam atliekami papildomi saugumo tyrimai, teigiama, kad Simian viruso (SV40) iš dalies nepavyko aptikti. Tačiau, kai šiuo virusu buvo užkrėstos Afrikos žaliųjų beždžionių inkstų ląstelės, joms išsivystė ryški citoplazminė vakuolizacija (kepenų liga). Iš pradžių būtent todėl jis buvo pavadintas „vakuoluojančiu virusu“, tačiau vėliau pavadinimas buvo pakeistas į SV40, kad atitiktų skaitmeninę paprastųjų virusų izoliatų žymėjimo sistemą. 

1960 m. paaiškėjo,[13] kad makakos inkstų ląstelės, kuriose buvo auginami vakcinų virusai, buvo užkrėstos beždžionių virusu SV40, sukeliančiu žiurkėnams vėžį. Vėliau buvo paskelbta dešimtys tyrimų, kuriuose nustatyta, kad šis virusas yra randamas žmogaus navikuose. Simian virusas 40 yra mezoteliomų, smegenų, krūties, storosios žarnos navikų, limfomų bei osteosarkomų ir kt. vietose.

Mezotelioma yra agresyvus plaučių vėžys, kurio negalima gydyti įprastais metodais, o 90 % žmonių nuo jo miršta per 2 metus. Kiekvienais metais JAV jis diagnozuojamas 3000 žmonių, tuo tarpu iki 1950 m. jo praktiškai nebuvo. Asbestas laikomas pagrindine mezoteliomos (tam tikra onkologijos forma) priežastimi, tačiau Simian virusas (SV40) vaidina kancerogeno vaidmenį ir žymiai pablogina situaciją. Paprastai virusas randamas navikuose, bet ne sveikuose audiniuose.

Simian virusas (SV40) buvo priskirtas[14] Papovaviridae šeimai. Tai akronimas, kurį pasiūlė J. L. Melnick, viruso pavadinimas gautas sujungus trijų tipiškų virusų pavadinimus – Pa pilloma, Po lyoma ir Va cuolating. Visai neseniai SV40, kartu su žmogaus BK (BKV) ir JC (JCV) poliomavirusais, buvo priskirtas poliomavirusams. SV40 koduoja bent jau šešis virusinius baltymus.

Bandoma neigti Simian viruso kancerogeniškumą, nors egzistuoja moksliniai įrodymai

Taip pat CDC puslapyje[9] randamas sakinys, kuriame teigiama:

Tačiau dauguma tyrimų, kuriuose nagrinėjamas ryšys tarp Simian viruso (SV40) ir vėžio, nuramina. Priežastinis ryšis tarp Simian virusu (SV40) užkrėstos poliomielito vakcinos ir vėžio išsivystymo nėra randamas.

Šiame puslapyje dar galime išvysti 9 tyrimus, kuriais remiantis yra pagrindžiamas šis teiginys.[15][16][17][18][19][20][21][22][23] Tačiau tame pačiame CDC puslapyje[24] galima rasti ir tam prieštaraujančią informaciją. Pavyzdžiui, viešinamas tyrimas iš žurnalo „Emergency infectious disease“,[25] o jame pateikiama tokia išvada:

Kadangi dabartiniai duomenys rodo, kad kai kuriems žmonėms nustatyta Simian viruso (SV40) infekcija, o virusas siejamas su tam tikrais žmogaus piktybiniais navikais, norint išnagrinėti SV40 paplitimą ir ekologiją, reikalingi perspektyvūs ilgai trunkantys tyrimai, kuriuose yra taikomos molekulinės aptikimo technikos. Medicinos institutas pripažįsta, kad biologiniai duomenys rodo, jog infekcija su šiuo DNR virusu gali sukelti vėžį, ir rekomenduoja atlikti tikslinius biologinius SV40 tyrimus žmonių populiacijose.

Įvairiuose moksliniuose žurnaluose galima rasti dar daugiau tyrimų, kurie pateikia kancerogeniškumo išvadas.

Iš pat pradžių, nuo 1963 m., vakcinų gamintojai tirdavo makakas[26], po kiek laiko pradėjo atlikinėti tyrimus su kitomis beždžionių rūšimis ir pradėjo tikrinti ar vakcinose nėra SV40 viruso. Tačiau tai buvo prastai testuojama. Kai kuriose šalyse, įskaitant SSRS ir Rytų Europos šalis, užterštos SV40 užkratu vakcinos buvo naudojamos iki 1978 m., galbūt ir dar ilgiau. Italijoje SV40 užkrėstos vakcinos buvo naudojamos iki 1999 m. Užkrečiamų ligų ir kontrolės centro teigimu teoriškai SV40 buvo tikrinama ir jis tarp žmonių neplinta.

Nepaisant daugybės tyrimų, įrodančių SV40 kancerogeniškumą, mažiausiai 98 milijonai amerikiečių[23] (90% suaugusiųjų ir 60% vaikų) ir šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje buvo paskiepyti užkrėstomis vakcinomis, todėl niekas nenori pripažinti šio ryšio. Vis dar ginčijamasi dėl auglių, kurie susiję su SV40 procentine dalimi. Ši tema laikoma prieštaringa, nefinansuojama, apžvalgininkai jos nepalaiko ir dėl šios priežasties mokslininkai pereina prie kitų temų, o visa SV40 tyrimų sritis daugelį metų yra paralyžiuota.[27] Tačiau net tyrimai, kurie tariamai nepatvirtina SV40 ir navikų ryšio, iš tikrųjų randa SV40 arba randa viruso DNR. Tačiau ar viruso DNR fragmentai yra pakankamas kancerogenas yra diskutuotina tema. Skirtingose ​​laboratorijose naudojama skirtinga įranga, kai kur virusas randamas 60% navikų, kitur – tik 6% iš tų pačių navikų.

1963 m., kai buvo atrastas SV40 virusas vakcinose, geriamosios poliomielito vakcinos gamintojai iš makakos inkstų ląstelių perėjo prie kitų rūšių beždžionių. Beždžionių inkstų ląstelėse gali būti ir kitų virusų, tokių kaip beždžionių citomegalo virusas. Gamintojai tyrinėjo ląsteles ar jose nėra papildomo užterštumo virusais. Autoriai atliko gyvos vakcinos PGR analizę ir kai kuriose vakcinų partijose, pagamintose iki 1992 m., rado citomegalo viruso DNR fragmentų.

1996 m. Japonų tyrėjai išbandė 43 skirtingų gamintojų gyvų vakcinų (MMR ir OPV) serijas ir 28% jų nustatė[28] pestiviruso RNR. Taip pat 1996 metais „Cancer research“ mokslinių publikacijų žurnale buvo paskelbtas tyrimas,[29] kuriame rašoma apie tai, kad SV40 buvo pašalinta iš vakcinos, o problema neišnyko. Teigiama, kad virusas gali atkartoti žmogaus ląsteles, gali patekti į spermą ir persiduoti lytiniu keliu bei iš motinos vaikui. 

Apibendrinant, išvados, pateikiamos iš oficialaus CDC puslapio, yra gana prieštaringos ir kelia daugiau klausimų. Apie tai rašoma ir Pasaulio Sveikatos Organizacijos[30] ataskaitose, kuriose užsimenama, jog SV40 randamas vaikų navikuose, nors jie ir negavo SV40 užkrėstų vakcinų. Visuomenei privaloma suteikti teisingą informaciją apie skiepus ir jų saugumą.

Apie autorių

Firmus Medicus
Firmus Medicus

Firmus Medicus - asociacijos „Firmus Medicus“ ir jos narių nuomonę atstovaujantis projektas. Jo tikslas - supažindinti svetainės lankytojus su Lietuvos ir pasaulio sveikatos naujienomis, mokslinių tyrimų duomenimis, studijomis, apžvalgomis bei komentarais.

Susisiekite su Firmus Medicus
Apie Firmus Medicus

Šaltiniai

Pamėk Mus Facebook'e