Tuberkuliozė: simptomai, eiga, prevencija bei situacija Lietuvoje

Tuberkuliozės simptomai

Nors tuberkuliozė gali pažeisti skirtingas kūno dalis, tačiau dažniausiai sergama plaučių tuberkulioze.

Tuberkuliozė (TB)^[1] – tai bakterinė infekcija, plintanti įkvėpus mažus lašelius nuo užsikrėtusio žmogaus kosulio, čiaudulio, dainavimo ar pan. iki 1,5 m. atstumu. Ją sukelia toberkuliozės mikrobakterija (TM) (Mycrobacterium tuberculosis), kuri, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, po nusikosėjimo ore gali išlikti net kelias valandas. Mikrobakterijos gyvybingumas sumažėja karštyje – veikiant tiesioginiams saulės spinduliams žūva per 45-60 min., o virimo temperatūroje žūva per 5-10 min. Tuberkuliozės gydymas vidutiniškai užtrunka 6-8 mėnesius.^[2]

Ši infekcija gali paveikti bet kurią kūno dalį, įskaitant pilvą, liaukas, kaulus ir nervų sistemą. Požymiai gali būti įvairūs, priklausomai nuo to, kurioje kūno vietoje dauginasi ligos sukėlėjas. Visgi dažniausiai tuberkuliozės mikrobakterija pažeidžia plaučius.

Pagrindiniai plaučių tuberkuliozės požymiai:^[3]

• skausmas krūtinėje,
• sunkus kosulys, trunkantis ilgiau nei 3 savaites,
• skreplių ar kraujo atkosėjimas.

Taip pat gali pasireikšti tokie negalavimai kaip:

• silpnumas ar nuovargis,
• apetito stoka,
• karščiavimas,
• naktinis prakaitavimas,
• svorio kritimas,
• drebulys.

Sergančių TB žmonių organizme tuberkuliozės mikrobakterijos aktyviai dauginasi, jiems pasireiškia TB būdingi simptomai, kosėdami jie platina užkratą. Visgi, nors plaučius pažeidžianti tuberkuliozė yra labiausiai užkrečiama rūšis, tačiau ji paprastai plinta tik po ilgesnio kontakto su sergančiu, kai kasdien artimai bendraujama gyvenamojoje aplinkoje, darbe ar kitose įstaigose. Nustatyta, kad tik dalis užsikrėtusių asmenų (5-10 proc.) gali susirgti arba suserga TB. Ligų prevencijos ir kontrolės centras (CDC) praneša,^[4] kad vienos iš tuberkuliozės susirgimo rizikos grupių yra diabetas, alkoholizmas, narkotikai.

Daugeliui sveikų žmonių natūrali organizmo gynyba nuo infekcijų ir ligų (imuninė sistema) sunaikina bakteriją, o simptomai nepasirodo. Kartais imuninė sistema negali sunaikinti bakterijų, tačiau sugeba užkirsti kelią jų plitimui organizme. Jeigu neturite jokių simptomų, tačiau bakterija lieka jūsų kūne, tai vadinama latentine tuberkulioze.

Reikia įsidėmėti, jog žmonės, turintys latentinę tuberkuliozę neužkrečia kitų asmenų, tačiau ši vėliau gali išsivystyti į aktyvią tuberkuliozės ligą, ypač jeigu imuninė sistema nusilpsta. Jei imuninei sistemai nepavyksta užmušti ar sustabdyti infekcijos, ji gali išplisti plaučiuose ar kitose kūno vietose, o simptomai išsivystys per kelias savaites ar mėnesius. Tai vadinama aktyvia tuberkulioze.

Tuberkuliozės profilaktiniai patikrinimai ir diagnozavimas

Profilaktiškai dėl tuberkuliozės tiriami ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.

Lietuvoje per metus nuo tuberkuliozės miršta maždaug kiek mažiau nei 70 žmonių.^[5] Pernai nuo šios ligos mirė 67, kai tuo tarpu 1998 metais mirė 437. Pernai tuberkulioze susirgo 709, o 1998 metais tuberkuliozė diagnozuota 1160 žmonėms. Taigi, galima teigti, jog tuberkuliozės atvejų kiekis pamažu traukiasi, o mirtingumas mažėja. Tačiau nepaisant to, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, visoje Europoje Lietuva išlieka tuberkuliozės lydere – aukštesnis nei Lietuvoje sergamumas šia liga registruotas tik Rumunijoje.

Nuo tuberkuliozės yra daromi profilaktiniai patikrinimai, tačiau jie privalomi ne visiems. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką profilaktinis tuberkuliozės tyrimas prieš pradedant dirbti bei kasmet ir toliau dirbant yra privalomas darbuotojams, kurie dirba:

• maisto gamybos srityje,
• sveikatos priežiūros srityje,
• vaikų mokymo ir auklėjimo srityje,
• paslaugų teikimo gyventojams srityje.

Taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka tuberkulino testas (dar žinomas kaip Mantu arba Mantoux) atliekamas rizikos grupių nepilnamečiams ir 7 metų amžiaus vaikams. Rizikos grupei priklauso tie mažamečiai, kurie bendrauja su sergančiais tuberkulioze šeimoje ar kolektyve, serga lėtinėmis ligomis ir kt.

Mantu (Mantoux) testo pagalba siekiama nustatyti, ar žmogus yra užsikrėtęs tuberkulioze. Medicinos specialistas įšvirkščia nedidelį tuberkulino kiekį po oda vidinio dilbio dalyje. Po 2-3 dienų įvertinama odos reakcija. Įšvirkštimo vietoje gali atsirasti patinimas, o išmatavus patinimo diametrą nustatoma ar testas teigiamas, ar neigiamas. Jei testas teigiamas, manoma, jog pacientas gali būti infekuotas tuberkuliozės mikrobakterija (TM).

Visgi paprasčiausias ir patikimesnis metodas nei Mantoux yra skreplių ištyrimas. Ištiriant skreplius galima greitai diagnozuoti tuberkuliozę ir paskirti gydymą. Toks tuberkuliozės mikrobakterijas su skrepliais išskiriantis žmogus turi būti izoliuotas, o jam skirtas tinkamas gydymas, kurį kontroliuotų medicinos specialistai.

Taip pat suaugusiems (dėl vaikų sprendžia gydytojas) atliekamos krūtinės ląstos dviejų krypčių rentgenogramos. Gydytojas kiekvienu atveju individualiai sprendžia, ar reikalingi kokie nors papildomi tyrimai.

Tuberkuliozės prevencija

Jei žmogus serga aktyvia tuberkuliozės forma, jis turėtų viešumoje dėvėti medicininę kaukę.

Sergančiųjų higiena ir prevencijos priemonės sąlytį su sergančiu asmeniu turėjusiems žmonėms

Tuberkuliozės mikobakterijos platinimo tikimybė smarkiai sumažėja, jeigu sergantysis atvira plaučių tuberkulioze dėvi medicininę veido kaukę, dažnai plauna rankas ar naudoja rankų antiseptiką, kosėdamas prisidengia burną ir nosį nosinaite ir, žinoma, nespjaudo ant grindų ar kitų paviršių. Kaukių negalima naudoti pakartotinai. Be to, sergantysis turėtų miegoti atskirai nuo kitų šeimos narių, turėtų laikytis atokiau nuo aplinkinių. Toks žmogus turėtų griežtai vadovautis medikų nurodymais ir gerti vaistus taip, kaip buvo nurodyta.

Tuo tarpu sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie gydo tuberkulioze sergančius pacientus, rekomenduojama dėvėti ne paprastas medicinines kaukes, o respiratorius. Žinoma, taip pat svarbu palaikyti higieną ar vadovautis kitais nurodymais, kurių turi laikytis su sergančiais asmenimis nuolat bendraujantys asmenys.

Žmonėms, kurie turi sąlytį su ligoniu, rekomenduojama vengti ilgalaikio buvimo su tokiu asmeniu uždaroje aplinkoje, pavyzdžiui kambaryje, klasėje, kabinete ar pan. Be to, rekomenduojama naudoti medicinines kaukes, kruopščiai valyti aplinkos, kurioje būna ligonis, paviršius, nesinaudoti ligonio daiktais. Taip pat reikėtų reguliariai, kaip įmanoma dažniau vėdinti patalpas, kruopščiai plauti rankas, atidžiai stebėti visų su ligoniu turėjusių salytį asmenų sveikatos būklę.

Asmenys, kurie turėjo ilgalaikį sąlytį, turėtų reguliariai profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, valgyti pilnavertį, subalansuotą maistą, dažnai būti gryname ore. Artimą salytį turėjusiais asmenimis laikomi tie žmonės, kurie ilgai, intensyviai ir/ar dažnai (vidutiniškai 8 ar daugiau valandų per sav.) bendravo su tuberkulioze sergančiu ligoniu, kai jis galėjo užkrėsti kitus asmenis.^[6]

Ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenis,^[7] jau po 2-3 sav. reguliaraus tinkamų vaistų vartojimo, atvira tuberkuliozės forma sergantis asmuo nebeišskiria į aplinką bakterijų. Tačiau pažeidus gydymo režimą liga atsinaujina, o vartojant vaistus nereguliariai, gydymo trukmė ilgėja ir asmuo gali užkrėsti aplinkinius.

Tuberkulino/Mantoux testas – šimtametis, dažnai netikslus būdas nustatyti tuberkuliozę

Lietuvoje vis dar naudojamas Mantoux testas nėra patikimas būdas išsiaiškinti, ar vaikas serga aktyvia tuberkulioze.

Mantoux testo technologija buvo sukurta prieš daugiau nei 100 metų ir ją 1912 metais aprašė Charles Mantoux.^[8] Šis testas net ir po šitiek metų vis dar nėra tobulinamas ir juo negalima pasitikėti taip, jog kas nors laikytų jį itin tiksliu. Daugelis šalių išvis atsisako remtis Mantoux tyrimo rezultatais, kadangi jie gali būti pernelyg nepatikimi.

Tačiau pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymą nr. V-1249,^[9] nustatyta, kad kiekvienais metais Mantoux testas turi būti atliekamas 7 metų amžiaus vaikams ir tiems vaikams, kurie priklauso šioms rizikos grupėms:

• nebuvo skiepyti nuo tuberkuliozės,
• bendrauja su sergančiais tuberkulioze (šeimoje, kolektyve ar pan.),
• dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis,
• gydomi kortikosteroidais,
• serga lėtinėmis ligomis,
• yra iš socialinės rizikos šeimų,
• gyvena sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, vaikų globos namuose, pensionatuose ar internatuose,
• yra infekuoti žmogaus imunodeficito virusu arba turi kitas imunodeficitines būkles,
• yra migrantai.

Testas 7 metų vaikams ir rizikos grupei priklausantiems nepilnamečiams daromas nemokamai, nes jis apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų.^[10]

Mantoux testas pastaruoju metu atliekamas maždaug 65 proc. vaikų (2019 m. 66,9 proc., 2018 m. 65 proc.),^[11] kuriuos pagal patvirtintą įsakymą turėtų patikrinti sveikatos specialistai Lietuvoje. Labiausiai neištirti lieka vaikai iš rizikos grupių vaikų, nes kas antras toks mažametis lieka neištirtas, kai tuo tarpu visuotinai tikrinami septynmečiai lieka neištirti tik kas penktas.

Iš pernai patikrintų nepilnamečių atviros tuberkuliozės forma diagnozuota trims vaikams, kurie artimoje aplinkoje bendravo su TB sergančiais asmenimis. 2018 m. tokia diagnozė buvo patvirtinta vienam vaikui.

Visgi, reikia įsidėmėti, jog Mantoux mėginys, net jei jis yra teigiamas, dar nepatvirtina tuberkuliozės.^[10] Reakcija į tuberkulino suleidimą gali reikšti, kad vaikas yra užsikrėtęs tuberkuliozės mikobakterijomis, tačiau jos gali būti neaktyvios ir nesidauginti vaiko organizme.^[12] O tai reiškia, jog jos nesukelia ligos, nepasireiškia tuberkuliozei būdingi požymiai ir vaikas negali apkrėsti aplinkinių. Tik 5-10 proc. asmenų, kurie užsikrečia tuberkuliozės mikobakterijomis, per gyvenimą gali susirgti aktyvia tuberkuliozės forma.

Negana to, Mantoux testas gali būti klaidingai teigiamas dėl susilpnėjusios imuninės sistemos ar vaikystėje atlikto BCG (tuberkuliozės) skiepo.^[13]

Po šio testo, jei jis buvo teigiamas, gydytojas turi siųsti vaiką pas pulmonologą nuodugnesniam tyrimui ir stebėti mažamečio sveikatą dėl tuberkuliozei būdingų požymių pasireiškimo, tačiau negalima iš karto nuspręsti, jog vaikas tikrai serga tuberkulioze. Paprastai papildomai atliekama rentgenograma.

Reikėtų papildomai atlikti ir Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamą gama interferono (QuantiFERON-TB Gold) kraujo tyrimą. Iš esmės, visus vaikus, kurie būdami kūdikiais gavo BCG vakciną, reikėtų tirti ne Mantoux testo būdu, o atliekant gama interferono (QuantiFERON-TB Gold) kraujo tyrimą, nes Mantoux testas tokiems vaikams dažnai būna klaidingai teigiamas. Deja, Lietuvoje šis tyrimas yra mokamas.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog Mantoux testas gali sukelti retas, tačiau rimtas reakcijas,^[8] o tarp jų – anafilaksinę reakciją ir svetimkūnio reakciją. Taip pat yra rizika, jog vaikui gali parausti ar ištinti ranka, jei jis buvo skiepytas BCG vakcina ar seniau sirgo tuberkulioze. Gali pasireikšti ir alerginės reakcijos, regioninis limfadenitas bei adenitas.

Gydymo sąlygos vis dar su daug problemų

Sveikatos priežiūros specialistai teigia, jog tuberkuliozės gydymui Lietuvoje skiriamas per menkas dėmesys.

Kaip teigia docentas Kęstutis Miškinis, yra sunku gydyti nuo tuberkuliozės, kadangi politikai neskiria pakankamo dėmesio šios ligos prevencijai užtikrinti. Atsparia vaistams, tačiau užkrečiama tuberkuliozės forma sergantys asmenys ligoninėje nėra izoliuoti vieni nuo kitų, todėl dalinasi tuberkuliozės bacilomis, kurios būna atsparios skirtingiems vaistams. Taip formuojasi daugeliui vaistų atspari tuberkuliozės forma. K. Miškinis aiškino:^[5]

Ypač daugėja vaistams atsparių formų ir tarp tų vaistams atsparių formų daugėja ypač atsparių formų, kurių mes praktiškai išgydyti beveik negalime (…). Todėl, kad mes neturime pakankamai naujausių vaistų. Mums duoda labai limituotus skaičius, tai apriboja jų skyrimą ir neturime gerų sąlygų pacientams gydyti.

Visgi Sveikatos apsaugos ministerija priekaištus atmeta, nors apie panašias problemas kalba ir specialios ligoninės Alytuje vadovas Romualdas Radinovas. Toje ligoninėje taikomas priverstinis, teismo sprendimu nustatytas gydymas nuo tuberkuliozės. R. Radinovas teigia, jog ligoninė nebepajėgi sutalpinti visų teismo siunčiamų pacientų.

Po gydymo ligoninėje pacientai privalo toliau gydytis ambulatoriškai. Tam skirtuose stebimo trumpo gydymo kurso (DOTS) paslaugos kabinetuose ligonis privalo kiekvieną dieną, matant sveikatos priežiūros specialistams, išgerti jam paskirtus vaistus. Be to, už vaistų vartojimą ligoniai gauna paramą iš Europos socialinio fondo: 9 Eur kassavaitinę išmoką, maisto paketus ir kompensuojamą kelionę iki gydymo įstaigos.

Verta paminėti ir tai, jog net ir tie, kurie privalo kasmet tikrintis dėl tuberkuliozės, gali atlaidžiai žiūrėti į savo sveikatą ir taip apkrėsti daug žmonių. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Skuodo mokykloje dirbanti mokytoja sėkmingai ir toliau dirbo savo darbą, nors sirgo aktyvia plaučių tuberkuliozės forma. Šiai mokytojai jau prieš du metus nuo istorijos paviešinimo buvo pastebėti pakitimai plaučiuose, o jos sveikatos būklė jau buvo atkreipusi aplinkinių dėmesį.

Po to išaiškėjo, jog Skuodo mokykloje dirbanti mokytoja ne tik pati sirgo atvira tuberkuliozės forma, bet ir apkrėtė 77 mokinius iš 600.^[14] Nors jos sveikatos pažymėjime buvo parašyta, kad rasta pakitimų plaučiuose, o ji pati kosėjo, tačiau jai iš pradžių nebuvo nustatyta tuberkuliozė ir pati mokytoja nesirūpino savo sveikatos būkle. Tik kai susirgo dvi mokinės ir buvo pradėta ieškoti užsikrėtimo šaltinio, mokytoja buvo paraginta pasidaryti plaučių nuotrauką ir dar tą pačią dieną ją paguldė į ligoninę dėl atviros tuberkuliozės formos.

Tad galima teigti, jog visgi pagrindinė tuberkuliozės plitimo Lietuvoje priežastis – aplaidus požiūris į šios ligos platinimą ir gydymą. Dėl to kalti ne tik savo sveikata nesirūpinantys, tačiau su daug žmonių kasdien bendraujantys asmenys, bet ir aplaidžiai į tyrimus žiūrintys medikai bei griežtesnių taisyklių nesukuriantys ir tinkamo vaistų tiekimo bei gydymo sąlygų nereglamentuojantys politikai.

BCG vakcina galimai apsaugo tik nuo itin retų tuberkuliozės formų

Naujagimiai Lietuvoje vis dar skiepijami BCG vakcina, nors beveik visos Europos šalys jau atsisakė šios praktikos.

Viena iš tuberkuliozės profilaktikos priemonių laikoma tuberkuliozės (BCG) vakcina, kuri įrašyta į rekomenduojamų skiepų sąrašą. Tačiau ji apsaugo tik nuo retų, sunkių tuberkuliozės formų, o nuo plaučių tuberkuliozės, kuria serga dauguma apsikrėtusių žmonių, ši vakcina neapsaugo. Be to, pasak didelės apimties meta-analizės tyrimų, yra tik 50 proc. tikimybė, jog paskiepytas vaikas bus apsaugotas nuo sunkių tuberkuliozės formų,^[15] tad šio skiepo patikimumas iš esmės yra labai mažas.

Šia vakcina skiepijami ką tik gimę naujagimiai, pirmosiomis savo gyvenimo paromis. Vyresnių, kelių metų amžiaus vaikų niekas nebeskiepija, nes manoma, jog tam nebėra prasmės ir iš to nebus jokios naudos. Be to, tuberkulioze užsikrėtusių vaikų tikimybė susirgti aktyvia ligos forma ir taip palaipsniui mažėja su amžiumi. Pvz., 1-5 metų amžiaus vaikai turi maždaug 24 proc. riziką, o vyresni – 15 proc.

Šios vakcinos daug šalių jau atsisakė (pvz., Danija, Italija, Belgija) arba skiepija tik rizikos grupėms priklausančius vaikus (taip elgiasi JAV, Jungtinė Karalystė, Austrija, Švedija). Tuo tarpu Lietuvoje vis dar rekomenduojama skiepyti visus naujagimius.

Įvairiose šalyse tuberkuliozės vakcinos padermė skiriasi

Tuberkuliozę sukelia bakterija Mycobacterium tuberculosis, tačiau vakcinoje yra naudojamos Mycobacterium bovis bakterijos, kurios sukelia karvių tuberkuliozę. Taip yra todėl, kad Calmette ir Guerin, kurie pavadino vakciną, iš pradžių ją sukūrė galvijams, o ne žmonėms. Iki šios dienos nėra žinoma, kaip svarbu, kad vakcina būtų pagrįsta M. bovis, o ne M. tuberculosis pagrindu.

BCG vakcina pradėta taikyti žmonėms nuo 1921 m. Vis dėlto, kadangi tais laikais bakterijos negalėjo būti liofilizuotos (užšaldytos), iki 1961 m. jos buvo silpninamos keičiant substratą kas dvi savaites. Calmette pranešė, kad virulencija susilpnėjo po 15 ištraukų, o dar labiau – po 215 ištraukų. Nebuvo žinoma, ar bakterija dar labiau susilpnėjo iki 1961 m., po 1173 ištraukų, nes nei originalios bakterijos, nei originali 1921 m. BCG vakcina nebuvo išsaugotos.

Nuo 1924 m. BCG vakcina buvo pradėta gaminti kitų šalių laboratorijose, kurios ir toliau slopino bakterijas tuo pačiu būdu ir tuo pačiu tikslu –  išlaikyti veiksmingumą ir užkirsti kelią virulencijos grąžinimui. Taigi, skirtingose ​​šalyse buvo suformuotos dukterinės BCG padermės, kurias vadina pagal laboratorijos vietą (BCG Rusija, Tokijas, Danija ir kt.).^[16]

Šiuo metu BCG padermės yra kuriamos iš liofilizuotų bakterijų atsargų, kurios prieš vakcinaciją yra pakartotinai suspenduotos (vanduo įpilamas atgal). Daugumoje BCG vakcinų, 90–95% bakterijų yra mirusios, tačiau Japonijos BCG vakcinoje 25% bakterijų yra gyvos.

Atliekant eksperimentą Čekoslovakijoje, BCG-Praha kamienas buvo pakeistas į BCG-Rusija. To pasekoje pasireiškė tuberkuliozės skiepo šalutiniai poveikiai, įskaitant osteitą. Jo dažnis buvo didesnis Rusijos padermėje. 7-ajame dešimtmetyje Švedijoje ir Suomijoje kilo BCG vakcinos sukelto osteito epidemija, po kurios Suomija perėjo prie kitos padermės, o Švedija išvis atšaukė vakcinaciją. 

Ar per tą laiką pasikeitė BCG padermės? Žinoma. Ar tai svarbu? Priklauso nuo to, ko paklausite. Bakteriologas nustebtų, jei BCG per pusę amžiaus auginimo laboratorijoje nebūtų reikšmingai pasikeitusi. Pareigūnams, planuojantiems skiepyti kūdikius, reikia daugiau informacijos. Ar yra veiksmingiausia BCG padermė? O saugiausia? Ar jos skiriasi? Atsakymai į šiuos klausimus, deja, vis dar nežinomi. Nepaisant to, ar ateityje bus naudojama konkreti BCG padermė, ar jos genetiškai modifikuota versija, ar visiškai nauja vakcina, reikia tikėtis, kad gamintojai atliks klinikinius vakcinos tyrimus, kad mums vėl nereikėtų likti nežinomybėje skiepyjant daugybę kūdikių kiekvienais metais, be aiškaus supratimo apie riziką ir naudą.

Tuberkuliozės skiepų istorija pažymėta kūdikių mirtimis ir susirgimais tuberkulioze

Tuberkuliozės vakcinos bandymai neapsiėjo be skaudžių, mirtimis pasibaigusių atvejų.

Skiepų nuo tuberkuliozės istorija, deja, neapsiėjo be mirčių ar susirgimų pačia tuberkulioze. 1930 m. du gydytojai iš Vokietijos, Liubeko miesto, nusprendė masiškai skiepyti vaikus tuberkuliozės BCG vakcina, kuri buvo prieinama nuo 1921 m., tačiau nebuvo ypatingai naudojama. Per 12 šios vakcinacijos kampanijos mėnesių dėl skiepijimo 208 vaikai susirgo tuberkulioze, o iš jų 77 mirė. Gydytojai buvo areštuoti ir nuteisti už žmogžudystes.^[17] Ši tragedija iš tikrųjų paskatino pirmąją viešą diskusiją apie žmonių naudojimą medicininiuose eksperimentuose, maždaug prieš du dešimtmečius iki Niurnbergo teismo ir Niurnbergo kodekso.

Vokietijos parlamento narys Julius Mosesas paragino viešą medicinos mokslo apskaitą. Jis teigė, kad skiepų kampanija iš tikrųjų nebuvo saugi ir efektyvi klinikinė praktika, o buvo eksperimentinis tyrimas. Be to, jis nusprendė, kad kampanija vykdoma kaip tyrimas su žmonėmis be jų žinios ar leidimo. Laikydamasis priešingos nuomonės, tiek gydytojas, tiek filosofas Ludwikas Fleckas paskelbė atsakymą, teigdamas, kad būtina atlikti medicininius tyrimus su žmonėmis, taip pat poreikį pagerinti visuomenės supratimą apie tai, kas yra tie tyrimai ir kodėl jie buvo reikalingi. Liudwiko Flecko argumentai buvo sėkmingi, palengvindami nuolatines pastangas atliekant medicininius tyrimus su vaikais ateityje.

Be to, įsivaizduokite šį scenarijų: vienas žinomų tuberkuliozės srities tyrinėtojų teigia sukūręs terapinę vakciną nuo tuberkuliozės, kuri sėkmingai veikia gyvūnus. Dėl mokslininko reputacijos, valstybė nedelsdama pradeda kontroliuojamus klinikinius tyrimus, kuriuose dalyvavo 2000 pacientų, o rezultatai tampa žinomi po 6 mėnesių. Farmacijos įmonė gauna vakcinos licenciją, todėl tyrėjas tampa milijonieriumi. Tai atsitiko nuo 1890 m. rugpjūčio mėn., kai Robertas Kochas medicinos kongrese teigė, kad išgydė tuberkuliozę, iki 1891 m. vasario mėn., kai buvo paskelbta oficiali klinikinio tyrimo ataskaita. Pasirodo, jog iš tikrųjų buvo išgydyta tik 2 proc. Negalime vėl rizikuoti tokiu fiasko, todėl derėtų paklausti, ar užduotis sukurti vakciną nuo TB nėra sudėtinga net ir šiandien.

Vakcina nuo tuberkuliozės traukiasi iš pasaulio rinkos, o Lietuvoje naudojama šalyje neregistruota vakcina

Nuo 1921 m. milijardai žmonių buvo vakcinuojami BCG skiepu – daugiau nei bet kuria kita vakcina. Tačiau, BCG vakcina yra stipriai ginčytina ir neveltui daugelis pasaulio šalių jos jau atsisakė. Kai kurios šalys ją paliko tik rizikos grupėms, tačiau pirmosiomis dienomis, kaip tai vis dar daroma Lietuvoje, kūdikių neskiepija.

Iš Vakarų Europos šalių, BCG vakcina oficialiai vis dar yra įtraukta tik į Airijos nacionalinį skiepijimo planą.^[18] Vis dėlto, vakcinų atsargos šioje šalyje baigėsi dar 2015 m. ir nuo to laiko BCG nebuvo naudojama net ir Airijoje.

Kadangi nepageidaujamos reakcijos, susijusios su BCG vakcina, kyla dėl imunodeficito, vengti BCG vakcinacijos per pirmuosius tris mėnesius po gimimo yra rekomenduojama būtent todėl, kad diagnozuoti imunodeficitą tokiame amžiuje yra praktiškai neįmanoma.^[19]

Be to, Lietuvoje naudojama tuberkuliozės vakcina yra apipinta nežinomybe. Po aktyvių piliečių tyrimo paaiškėjo, jog Lietuvos vaikai skiepijami neaiškia tuberkuliozės vakcina, kuri yra vardinė ir neregistruota mūsų šalyje. Tėvai patys net nežinodami kuo skiepys, pasirašo, jog prisiima visą atsakomybę už galimą neigiamą poveikį, o šalies tarnybos lieka apsaugotos nuo bet kokios atsakomybės.

Negana to, mėginant aiškintis kokia tuberkuliozės vakcina skiepijami Lietuvos vaikai, visos už vaistų kontrolę ir užkrečiamas ligas atsakingos institucijos siuntinėjo tokių klausimų ieškoti kitose įstaigose, kol išaiškėjo, jog į aiškius klausimus negali atsakyti nei paprasti darbuotojai, nei jų vadovai. Aktyvūs piliečiai buvo raginami tiesiog eiti į gimdymo namus ir ten skaityti informacinius lapelius. 

Apie Lietuvoje naudojamą tuberkuliozės vakciną plačiau galite sužinoti peržiūrėję du išsamius vaizdo įrašus:

Išgirdus visas institucijas apimančią nekompetenciją tuberkuliozės vakcinos klausimu, kyla rimtų abejonių ar Lietuvoje neregistruotos, tačiau Lietuvos vaikams duodamos BCG vakcinos yra pakankamai saugios. Galiausiai, verta paminėti, jog išvis abejotinas šios vakcinos reikalingumas ar veiksmingumas. Tyrimai rodo, jog tuberkulioze suserga ar gali susirgti tik maža dalis žmonių (5-10 proc.), o mirtingumas yra drąstiškai sumažėjęs, dėl tinkamo gydymo, protingai parinktos mitybos ir kitų faktorių. Pavyzdžiui, mirtingumas nuo tuberkuliozės Anglijoje sumažėjo 90% iki antibiotikų atsiradimo.^[20] Galbūt reikėtų apsvarstyti, jog Lietuvai laikas sustiprinti tuberkuliozės gydymo ir plitimo stabdymo būdus ir elgtis taip, kaip pasielgė kitos Europos valstybės kartu apsvarstant ir visuotinio BCG vakcinos suleidimo ką tik gimusiems kūdikiams reikalingumą.