Ar reikia bijoti tymų sukeliamos imuninės amnezijos?

parašė Tetyana Obukhanych -

Tymai
Antikūnų gamyba nėra būtina nei organizmui kovojant su infekcija, nei imuniteto nuo tymų susiformavimui.

Visuomenėje sklando mitas, kad susirgimas tymais ištrina imuninės sistemos atmintį ir asmuo tampa vėl jautrus daugybei ligų sukėlėjų, kuriems buvo atsparus prieš susirgdamas. Tai paneigė dr. Tetyana Obukhanych, kuri apžvelgė kai kurių mokslininkų iškeltas hipotezes ir pateikė jas paneigiančius faktus.

Mitas: tymais persirgę vaikai dažniau miršta nuo infekcinių ligų dėl tymų sukelto imuniteto susilpnėjimo

2002 metais gydytojas Peter Aaby kartu su bendraautoriais išpublikavo viename Senegalo kaime atliktą tyrimą, kuris apėmė vietovę, kenčiančią nuo tymų protrūkio. Pasak tyrimo: 

Ūmioje infekcijos fazėje užsikrėtusiųjų tymais mirties atvejų nebuvo užfiksuota; nei vienas vaikas, turėjęs kontaktą su tymų infekcija, dviejų mėnesių laikotarpyje nemirė (ir turint omeny, ką mes žinome iš 2015 metų Lancet Global Health leidinio, identifikuojančio vitamino A trūkumą kaip rizikos faktorių mirtingumui nuo tymų, mes galime saugiai manyti, kad šioje vietovėje gyvenantiems vaikams turbūt netrūko vitamino A taip, kaip jo trūksta vaikams iš kitų Afrikos ir Azijos sričių, kuriose mirtingumas nuo tymų infekcijos yra didelis.)

Gydytojas P. Aaby ir bendraautoriai tikrino plačiai priimtą prielaidą, jog tymais persirgę vaikai dažniau miršta nuo kitų infekcinių ligų dėl tymų sukelto ilgalaikio imuniteto susilpnėjimo. Vis dėlto, jie gavo priešingus minėtai prielaidai rezultatus. Iš tikrųjų, jie pamatė, kad:

Tymais persirgusių vaikų mirtingumas, atsižvelgiant į amžių, per ateinančius ketverius metus buvo mažesnis, nei tų, kuriems tymų simptomai nepasireiškė.

2002 metais atlikto tyrimo rezultatai atitiko ankstesnius tyrimus: „Jokio ilgalaikio mirtingumo padidėjimo po tymų infekcijos: tyrimas Senegalo bendruomenėje“[1] ir „Jokios pastovios T limfocitų imunosupresijos ar padidėjusio mirtingumo po tymų infekcijos: tyrimas Guinea-Bissau bendruomenėje.“[2]

2003 metais jie atliko panašų tyrimą, šį kartą Bangladešo kaime, kad įvertintų ilgalaikį tymų poveikį. Tyrimo metu buvo lyginamas neskiepytų, tymais persirgusių vaikų ir vaikų, kurie dar nebuvo užsikrėtę tymais, išgyvenamumą. Jie ir vėl pamatė, kad „persirgusiųjų tymais mirtingumas per sekančius 9 mėnesius buvo žymiai mažesnis, lyginant su nesirgusiais, neskiepytais vaikais“.

Isterija dėl imuninės amnezijos kyla dėl žiniasklaidos ir įvairių autorių skelbiamų nepagrįstų tyrimų

Yra keletas paskelbtų tyrimų, kurie žiniasklaidos ir įvairių autorių yra naudojami šioms baimėms pagrįsti.

Pirmiausia, pasižiūrėkime į PloS Pathogens 2012 metų publikuotą antraštę „Tymų imuninė supresija: pamokos iš makakos modelio.“[3]

Tyrėjai teigia: „Štai čia mes parodome, kad tymų virusas pirmiausiai užkrečia CD45RA(-) atminties T-limfocitus ir folikulinius B-limfocitus, ko pasekoje, būna aukštas infekcijų lygis šiose populiacijose. Po viremijos piko tymų viruso, infekuoti limfocitai išsivalė kelių dienų bėgyje… Mūsų duomenys parodo tymų viruso, infekuoto CD45RA(-), atminties T – limfocitų ir folikulinių B – limfocitų imuno-medijuotą (kitaip sakant per imuninės sistemos sukeltą atsaką) išvalymą, kas sukelia laikiną imunologinę amneziją..“

Gerai, čia mes turime pirminę tymų viruso sukeltą atminties limfocitų infekciją, kurios rezultatas – laikinas imunologinės atminties praradimas. Tai kas? Kada išvis buvo įrodyta, kad imunologinė atmintis turi ką nors bendro su apsauga nuo pakartotinės infekcijos? Iš tikrųjų, priešingai buvo pademonstruota tyrimo, atlikto Šveicarijos mokslininko, gydytojo Rolf Zinkernagel (1996 metų Nobelio premijos laureato) laboratorijoje. Savo 2012 metų kritiškos recenzijos[4] antraštėje jis aiškiai teigia: „Imunologinė atmintis nėra lygu apsauginiam imunitetui.“

Be to, varicela (vėjaraupių) virusas padaro tą patį, ką ir tymų virusas – užkrečia atminties limfocitus, kaip pranešta kitame moksliniame darbe,[5] publikuotame 2013 metų PloS Pathogens medicinos žurnale: „Per viremiją, virusas pirmiausiai infekuoja atminties T – ląsteles ir vėliau – efektoriaus atminties T – ląsteles.“

Kažkodėl niekas neskambina varpais, kad vėjaraupiai bus kalti dėl jūsų mirties nuo sekančio peršalimo, kuriuo susirgsite, nes tai būtų akivaizdus melas šiai kartai, išgyvenusiai vėjaraupius, kurie neprisimena, kad būtų nukentėję nuo kokios nors imunosupresijos, nepaisant to fakto, kad varicela virusas infekavo jų atminties T – ląsteles. Kadangi tik senoji karta natūraliai persirgo tymais, masinė medija, skleisdama tokią baimę be juos stabdančio sveiko proto, gali išsisukti.

Kitas darbas neseniai publikuotas „Science“ žurnale su antrašte „Tymų virusinė infekcija sumažina egzistuojančių antikūnų, suteikiančių apsaugą nuo kitų patogenų, kiekį.“[6]

„Antikūnų, kurie suteikia apsaugą?“ Sustokime čia. Kada paskutinį kartą buvo išvis įrodyta, kad antikūnai suteikia apsaugą? Iš tikrųjų buvo pastebėta priešingai. Negi neprisimename kito iškilaus mokslininko (1960 metų Nobelio premijos laureato) Sero Frank Macfarlane Burnet, kalbančio mums apie antikūnų rolę (arba tiksliau jos nebuvimą) vaikų imunitetui, kurių organizme antikūnų gamyba buvo sutrikusi dėl genetinės būklės, vadinamos agammaglobulinemijos:

Visų nuostabai, [vaikams su agammaglobulinemija] pasireiškė normali tymų eiga su tipiniu bėrimu, kuris nyko įprasta eiga, to pasekoje, nuo pakartotinės infekcijos, susiformavo toks pats stiprus imunitetas, koks būtų pas bet kurį kitą sveikstantįjį. Taigi, antikūnų gamyba nėra būtina nei organizmui kovojant su infekcija, nei imuniteto nuo tymų susiformavimui.

* Burnet ir White Natūrali Infekcinių Ligų Istorija (angl. Natural History of Infectious Disease) Kembridžo Universiteto Spauda, 1940 m.

Atrodo, lyg staiga pamirštama kas aprašoma šiuolaikiniuose moksliniuose darbuose,[7] parodančiuose, kad medicinos personalas su teigiamu antikūnų titru vistiek gali susirgti tymais:

„Ligoninės darbuotojai, pacientų priežiūros vietose dirbę 1990 metais, nuo liepos iki gruodžio mėnesio, naudojant komerciškai prieinamą imuno fermentinį tyrimą, buvo ištirti dėl antikūnų prieš tymų virusą. Keturi skiepyti sveikatos priežiūros darbuotojai susirgo tymais. Visi prieš ligą turėjo teigiamą antikūnų prieš tymus lygį.“

Tikrasis atsparumas ligai nėra antikūnų susirišimas su patogenais

Tikrasis atsparumas ligai nėra antikūnų susirišimas su patogenais, bet virusus neutralizuojantys serumo titrai. Jie nustatomi taikant techniką, vadinamą apnašų sumažinimo neutralizacija (angl. plaque-reduction neutralization), kuri skiriasi nuo to, kaip yra nustatomi antikūnai. Kai jie nustatinėjami kartu, naudojant tuos pačius tiriamų gyvūnų serumų mėginius,[8] virusus neutralizuojantys matmenys ir antikūnus surišantys titrai, laiko bėgyje, nedemonstruoja tos pačios eigos ir todėl nematuoja to paties subjekto.

Prieš pradedant panikuoti dėl pademonstruoto tymų infekcijos laikino imunologinės atminties praradimo efekto ar sumažėjusio virusus rišančių antikūnų lygio, reikėtų paklausti savęs: ar pilnai suprantame biologinius imuniteto pagrindus apie virusinę pasikartojusią infekciją? Ar mokslas čia tikrai yra viską išaiškinęs? Greičiausiai – ne.

Per pastarąjį amžių, imunologinė teorija varijavo tarp dviejų pažiūrų į imunitetą, kurių viena yra paremta ląsteliniu imunitetu, kita paremta skysčiais (krauju, limfa, tarpląsteliniu skysčiu). Diskusija buvo beprasmė, nes dauguma imunologinių tyrimų buvo atlikta su negalinčiomis užkrėsti medžiagomis, kas negalėjo iš tikrųjų gyvai patikrinti teorijos.

1942 metais, Merrill Chase teigė, kad imunitetas gali būti perkeltas iš vienų gyvūnų kitiems, perkėlus jiems imunines ląsteles.

1995 metais, gydytojo Zinkernagel tyrimas[9] paneigė tai, parodydamas, kad imuninių atminties ląstelių perkėlimas gyvūnams nesuteikė apsaugos prieš virusą, bet serumo perkėlimas iš atsparių infekcijai gyvūnų suteikė apsaugą. Iš to, gydytojas Zinkernagel padarė prielaidą, jog imunitetas su virusu kovoja išskirdamas jį neutralizuojančius antikūnus.

Nors, dar 1940-siais, Burnet žinojo, jog ši prielaida yra klaidinga.

Imunitetas paremtas ne antikūnais, o ląstelėse esančiu „perkėlimo faktoriumi“

O praleistas yra ląstelėse esantis „perkėlimo faktorius“ (angl. cell-derived Transfer Factor) TF.[10] TF atrado Henry Sherwood Lawrence 1950-aisiais.

1980-aisiais, Naujosios Anglijos Medicinos Žurnale, paskelbtas dvigubai aklas tyrimas su placebo grupe,[11] kuriai buvo leidžiamas fiziologinis tirpalas, parodė, jog TF, suleistas leukemija sergantiems vaikams, apsaugojo juos nuo raupų 12-30 mėnesių nuo TF injekcijos. Šiame klinikiniame tyrime naudotas TF faktorius buvo išskirtas iš vėjaraupiams imunitetą turinčių donorų leukocitų. Norėdami išskirti minėtą faktorių, tyrėjai leukocitus turėjo „nužudyti“. Tai tikriausiai buvo „atminties limfocitai“, T- limfocitai.

Grįžkime prie tymų viruso, infekuojančio ir naikinančio T – limfocitus, atminties ląsteles. Ar galėtų būti, kad, naikindamas jas, tymų virusas, vietoj to, kad padarytų mus mažiau atspariais, elgiasi priešingai – didina atsparumą dėl iš žuvusių limfocitų į kraujotaką išsiskiriančio TF faktoriaus? Ar mokslininkai apskritai matavo serumo TF kiekį anksčiau persirgtoms ligoms, prieš ir po susirgimo tymais, kaip kad matavo antikūnų kiekį? Greičiausiai, ne. Nes tai sustabdytų paniką. Ir tai pakenktų vakcinų reputacijai bei vakcinas gaminančioms kompanijoms.

Pakalbėkime apie dar vieną atminties ląstelių aspektą. Vienas jų, vadinamas Th2, yra laikomas imunologiniu alerginių susirgimų rezervuaru, taip pat ir astmos. 2006-ųjų metų Pharmacology and Therapeutics žurnale netgi buvo paskelbta publikacija,[12] siūlanti kurti preparatus, naikinančius Th2 ląsteles, kovojant su alergine astma.

Jeigu tymai ir vėjaraupiai kaip tik tai ir daro, t.y. naikina T ląsteles, ar jie neturėtų šomis ligomis persirgusiems sumažinti riziką sirgti astma bei kitais alerginiais susirgimais? Taip, turėtų. Yra ir straipsnių, aprašančių tokį tymų poveikį Afrikoje[13] ir Europoje,[14] ir vėjaraupių[15] atitinkamą poveikį Juntinėse Amerikos Valstijose.

Dar kartą peržiūrėkime gydytojo Aaby 2002 metų tyrimo rezultatus:

Vaikų, persirgusių tymais, mirtingumas, atsižvelgiant į amžių, per ateinančius ketverius metus buvo mažesnis, nei tų, kuriems tymų simptomai nepasireiškė.

Ar vis dar bijote?

Apie autorių

Tetyana Obukhanych
Tetyana Obukhanych

Tetyana Obukhanych - biochemikė, imunologė . Baigusi studijas Rockefeller Universitete, podoktorantūros studijas atliko Harvardo ir Stanfordo universitetų medicinos mokykloms priklausančiose imunologijos laboratorijose.

Susisiekite su Tetyana Obukhanych
Apie Firmus Medicus

Šaltiniai