Burnotis – augalas, stebinantis savo maistingumu ir vaistinėmis savybėmis

Burnočio panaudojimo būdai: nuo maisto iki vaisto

Tarp Lietuvoje augančių augalų galima rasti tikrų tikriausių perlų, kurie ilgainiui buvo užmiršti. Vienas iš tokių augalų yra ir burnotis. Nors močiutės tikriausiai dar galėtų papasakoti įvairiausių teigiamų faktų apie šį augalą, tačiau daugeliui jaunosios kartos atstovų veikiausiai išvis nėra žinoma, kam naudojamas burnotis, kur jo galima gauti ir apskritai kas tai per augalas. O visgi maistingasis, vaistinėmis savybėmis pasižymintis burnotis turi ilgą ir gilią istoriją.

Tarptautinis šio augalo pavadinimas „amaranth” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „niekada nevystantis”, na o ilgą laiko tarpą burnotis buvo plačiai auginamas net Meksikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Tuomet, tai buvo kasdieninis Actekų genties maistas, buvo tikima, kad jis turi antgamtinių galių, apsaugo nuo blogos lemties^[1].

Vis tik, vėliau, kintant laikams ir suvokimui, šis augalas visiškai išnyko iš mūsų mitybos raciono ir tik pastaraisiais dešimtmečiais vėl sugrįžta, sužavi sveiko ir pilnavertiško maisto išsiilgusius, išrankius šių dienų žmones. Iš tiesų, egzistuoja ne viena ir ne dvi burnočių veislės, tačiau daugelis jų laikomos piktžolėmis.

Kitos rūšys, auginamos tiek kaip lapinės daržovės, tiek kaip grūdinė kultūra, o iš daugiamečių augalų išgaunamas ir eterinis aliejus. Vis tik, praktikoje dažniausiai naudojami burnočių lapai arba sėklos, ir tiek tas, tiek ir anas yra priskiriami super maisto kategorijai bei yra laikomi tikru sveikatingumo užtaisu. 

Įprastai, burnočio kruopos yra verdamos, ypač populiarios košės iš jų, rečiau,  bet burnotis gali būti ir skrudinamas. Kruopas galima sutraiškyti, sumalti į miltus ir naudoti įvairiems kepiniams arba spausti aliejų^[2].

Šiandien burnotis kaip grikiai ar bolivinė balanda plinta sveikuolių tarpe. Iš esmės, šios kruopos tinka visur, tiek sriubai, tiek salotoms, o gerai yra ir tai, kad burnočio kruopos neturi gliuteno, dėl to, gliutenui alergiški žmonės drąsiai gali jas naudoti.

Iš tiesų, jų sėklos dažniau vadinamos pseudogrūdais arba pseudokruopomis, nes savo sudėtimi ir panaudojimo galimybėmis burnotis primena tikras kruopas ar grūdus, nors taip ir nėra. Vis tik, dėl patogumo ir suprantamumo, toks pavadinimas lyg ir prigijo. 

Šis augalas naudingas nėščiosioms, vėžiu sergantiems asmenims

Burnotyje slypi ne viena medžiaga ir mineralas, galintis apsaugoti mus nuo itin sunkių ligų. Burnočio kruopos bei lapai gali padėti sumažinti uždegimą ir išvengti tokių susirgimų kaip artritas ir osteoartritas, gelbėti nuo lėtinių ligų, net vėžio.

Svarbu ir tai, kad šiuose augaluose yra tam tikrų peptidų, randamų ir sojų pupelėse. Šie peptidai pasižymi antioksidantiniu poveikiu, slopina uždegiminius procesus ir padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Būtent dėl to burnotis tampa nepamainomu vaistu tiek nuo vėžio, tiek nuo kaulų sistemos ligų^[3]. 

Kaip ir kitas augalinės kilmės maistas, burnotis turi ir maistinių skaidulų, gerinančių kraujotaką, virškinimą, padedančių sureguliuoti tuštinimąsi. Kadangi burnotis neturi gliuteno, jis tinkamas ir šios medžiagos netoleruojantiems žmonėms, visiems kenčiantiems nuo alergijų vienam ar kitam maisto produktui. Na, o norintiems sulieknėti, burnotis gelbėja slopindamas apetitą, sukurdamas sotumo jausmą, ragindamas organizmą deginti riebalus.

Kadangi burnotis turtingas ir folio rūgštimi, jis ypač parankus neščiosioms arba bandančioms pastoti moterims. Juk folio rūgštis aptinkama šiame augale užtikrina maistinių medžiagų pasisavinimą bei sveiką vaisiaus vystymąsi. Be to, sumažina apsigimimų ir persileidimo riziką.

Kalbama, kad saujoje burnočio kruopų slypi daugiau kalcio nei visoje stiklinėje pieno, taigi šio augalo kruopos ypač naudingos ir augantiems vaikams, siekiant sustiprinti kaulų sistemą, užtikrinti sėkmingus augimo procesus.

Burnočio auginimas nereikalauja daug dėmesio, tačiau jo nauda – išskirtinė

Sveikieji burnočiai gali tapti tuo nauju, ką tik atrastu, bet nepamainomu produktu kiekvieno mūsų mitybos racione. Kita vertus, sveikuoliškam gyvenimo būdui neabejingi bei žemės ūkiu ir augalininkyste užsiimantys, burnočių auginimo gali imtis ir patys. Tiesa, bent kol kas, atrodo, kad tokia idėja kelia daugiau galvos skausmo nei atneša pakankamai pelno.

Pasaulyje burnočiai jau yra išpopuliarėję tiek alternatyvių maisto produktų beieškančiųjų virtuvėje, tiek žemės ūkyje kaip naujoviška eksportinių augalų rūšis. Į Lietuvą burnočiai taip pat atvežami iš užsienio šalių, o vietos ūkininkai į šį augalą vis dar žiūri atsargiai, nors susidomėjimas juo ir auga.

Iš tiesų, burnočiai pasižymi, gana didelio dėmesio reikalaujančia priežiūra ir sudėtingu apdirbimo procesu. Šio augalo derlius gali būti ir pakankamai vėlyvas, o tuomet susiduriama su dideliu praradimu – vėlyvą rudenį ar net žiemą nuiminėti derlių dažnai jau nebėra prasmės.

Net ir nurinkus visas gėrybes, susiduriama su problemomis sėklas valant. Sėklos yra labai smulkios, todėl įprastos mechaninės valymo sistemos net neatskiria pašalinių medžiagų, pavyzdžiui, žemės gumulėlių ar akmenų, nuo pačių sėklų. Burnočius sunku apsaugoti ir nuo piktžolių, mat augalas nėra atsparus herbicidams, todėl nupurškus, pirmiausia nukentės būtent jis, ne norimos išnaikinti piktžolės.

Atrodo, kad kol kas, kol burnočiai dar tik atranda kelią į mūsų lėkštes ir skrandžius, mūsų rinkai pakanka ir iš užsienio šalių importuojamo derliaus. Kita vertus, mūsų šalies ūkininkams šių kruopų auginimas gali tapti nauja veiklos ir verslo sritimi, kuri gali būti ir tikrai pelninga. Juk vis daugiau žmonių susižavi sveika ir pilnavertiška mityba, kuriai burnotis prideda daugybę gerųjų medžiagų.