COVID-19 statistika: tendencingai pateikiama informacija iškreipia realią situaciją

Mirtingumo duomenys baugina dėl perteklinių mirčių, o ne COVID-19

Statistiniai duomenys gali kelti didžiulį nerimą dėl koronaviruso pandemijos. Heike Trautmann/Unsplash nuotrauka

Stebint mirtingumo statistiką Lietuvoje, gali pasirodyti, jog praėjusių metų mirtingumo skaičiai smarkiai šoktelėjo į viršų. Dėl tokių skaičių pasirodė daugybė gąsdinančių straipsnių, kuriuose teigiama, kad šoktelėjęs mirtingumas yra susijęs tik su koronaviruso pandemija. Žinoma, tuo pačiu iš karto primenama, jog vienintelė išeitis iš šios visą pasaulį varginančios problemos – vakcinacija. Tačiau palyginus visus skaičius ir situaciją Lietuvoje, gali kilti abejonių tiek dėl statistikos interpretavimo, tiek dėl priemonių, kurių buvo imtasi norint pažaboti pandemiją.

Per pastaruosius penkerius metus kasmet Lietuvoje mirė po ~40 000 žmonių. Šis skaičius kasmet svyruoja ir sunku išvesti bendrą statistiką kas yra normalu ar jau smarkiai peržengia įprasto mirtingumo ribą. Pavyzdžiui, 2019 metais iš viso mirė 38 281 žmogus, o 2020 metais tokių buvo 43 547. Lyginant tik šiuos dvejus paskutinius metus šuolis gali pasirodyti milžiniškas bei verčiantis dar labiau drebėti dėl koronaviruso, kuris vis dar nepalieka ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių. Tačiau mirčių kiekio skirtumas kaip reikiant sumenksta, palyginus vos kelių metų duomenis ir atkreipiant dėmesį į perteklines mirtis, kurių buvo galima išvengti, jei piliečiai būtų gavę reikiamą pagalbą.

Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis,^[1] 2015-2020 metų mirtingumo rodikliai Lietuvoje atrodė taip:

Akivaizdu, kad jei lyginsime 2020 metų skaičius su 2015 ar 2016 metų skaičiais, tokia statistika jau neatrodys smarkiai pakitusi. Žinoma, praėję metai išties buvo nusėti didesniu mirtingumu, tačiau mėginant dar labiau gilintis į visus duomenis, galima pastebėti įdomią tendenciją – gan smarkokai išaugusius mirties atvejus dėl įvairių ligų, kurios neturi nieko bendro su COVID-19.

Pavyzdžiui, jei 2016 metais nuo cukrinio diabeto mirė 307 žmonės, tai 2020 metais tokių buvo jau 688. Tad vos per kelerius metus mirtingumas išaugo daugiau nei dvigubai. Jei nuo kraujotakos sistemos ligų 2019 metais mirė 20 901 žmogus, tai 2020 metais  buvo užfiksuota jau 22 940 su tokiomis ligomis susijusių mirčių. Jei 2018 metais dėl virškinimo sistemos ligų buvo palaidoti 1 900 žmonių, tai 2020 metais tokių asmenų buvo jau 2 160.

Net ir kitos, su sveikatos problemomis nesusijusios, mirtys praėjusiais metais šoktelėjo į viršų, taip padidindamos bendrą mirčių kiekį. Pavyzdžiui, dėl išorinių mirties priežasčių mirė 2 506 asmenys, nors 2019 metais tokių buvo 2 395. Dėl nukritimų 2020 metais mirė 496 žmonės, nors 2019 metais tokių buvo 432.

Tad iš esmės, teigti, jog 2020 metų statistiką išpūtė tik COVID-19 mirtys iš tikrųjų vargu ar galima. Netgi atvirkščiai – galbūt dėl to, jog žmonėms buvo sunkiau patekti pas specialistus, sergančių asmenų gydymas buvo atidėtas ar pradėtas per vėlai ir panašių problemų, išaugo kitų mirčių kiekis. O prie prasčiau veikiančios sveikatos sistemos būtent ir prisidėjo sprendimai uždaryti ligoninių skyrius, apsunkinti priėjimą pas specialistus ar išvis kurį laiką neteikti įvairių medicininių paslaugų ir pan.

To atgarsiai buvo juntami ne tik praėjusiais, bet net ir šiais metais, nes po karantino nusidriekė kelis mėnesius besitęsiančios pacientų eilės. Praėjusių metų pabaigoje VUL Santaros klinikų Šeimos medicinos centro vadovė doc. dr. Lina Vencevičienė sakė:^[3]

Daugėjant papildomų pacientų, trumpėja konsultacijų laikas, ne visada spėjama išspręsti visas problemas vienos konsultacijos metu. Taip pat medikų galvos skausmu tampa kelias lėtines ligas turinčių pacientų priežiūra, kai pacientai nesutinka atvykti į Šeimos centrą apžiūrai ar tyrimams dėl epidemiologinės situacijos, o telefonu jų būklės įvertinti negalima.

Tuo metu kalbinta specialistė išreiškė didelį susirūpinimą dėl to, jog įsisiūbavus pandemijai žmonės nustojo domėtis prevencinėmis programomis taip, kaip kad domėjosi prieš tai. O toks elgesys taip pat galėjo padidinti prastėjančią visuomenės sveikatos būklę. Tiesa, net ir norintys gauti reikiamą medicininę pagalbą ar atlikti profilaktinį sveikatos būklės patikrinimą, susidūrė su sunkumais, mat patekti pas specialistus pasidarė tikru iššūkiu. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė aiškino:^[3]

Taip yra dėl įvairių specialistų trūkumo – jie nukreipiami darbui su COVID-19 pacientais arba patys suserga, arba priversti izoliuotis. Be to, nemaža dalis sergančių žmonių, bijodami užsikrėsti virusu, patys vengia kreiptis į gydymo įstaigas. Dėl to pasyviau tikrinamasi profilaktiškai, nesprendžiamos psichologinės problemos.

O lėtinių ligų, nepaisant sunkesnio specialistų prieinamumo, 2020 metais buvo rekordiškai daug, lyginant su keliais ankstesniais metais. Pavyzdžiui, jei 2020 metais gyventojų (įskaitant ir vyrus, ir moteris), sergančių lėtine liga ar turinčių ilgalaikių sveikatos sutrikimų buvo 37,6 proc., tai atitinkamai 2019 metais tokių buvo registruota 35,1 proc., o 2016 metais – 33,5 proc.

Iš esmės, perteklinis mirčių skaičius pernelyg skaudžiai bado akis, kad į tai būtų įmanoma nekreipti dėmesio. Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas, pamatęs perteklinių mirčių statistiką, neslėpė – tai iš tiesų šiurpinantys skaičiai. Kovojant su COVID-19, bet pamirštant kitus pacientus ir jiems nesuteikiant reikiamo gydymo bei lengvo priėjimo pas specialistus, Lietuva patyrė daugiau nei 9 000 perteklinių mirčių.^[4] Tai – beveik pustrečio karto viršijo asmenų, mirusių dėl COVID-19 skaičių. T. y., 3 COVID-19 mirtims atiteko virš 7 perteklinių mirčių, kurių teoriškai būtų buvę įmanoma išvengti, jei nebūtų sustabdyta įprasta medikų veikla. Marijampolės ligoninės chirurgas-ortopedas Gediminas Akelaitis sakė:^[5]

Specialistų niekas papildomai nepriėmė, o vietoj to visi diagnostikos specialistai buvo numesti į „kovidinius“ skyrius, sustabdžius įprastą jų darbą. Lyg jokių kitų ligų nebūtų likę. O dviejose vietose žmogus dirbti negali.

Tad natūralu, kad gydymo įstaigose sustojo operacinių darbas. O tai yra gydymo įstaigos širdis. Kaip tuomet gali nebūti užleistų ir negydomų kitų ligų? Tai natūralus rezultatas, kurio reikėjo tikėtis. Tokie pacientai, negavę gydymo, atvežami tada, kai reikalinga būtinoji pagalba. Tačiau dažnai tokiais atvejais jau negalime padėti, nesame dievai.

Patirtų perteklinių mirčių kiekiu Lietuva lenkia Europos Sąjungos vidurkį.^[6] Pati blogiausia situacija buvo gruodį, kai Lietuva užkopė į trečiąją vietą pagal perteklinių mirčių duomenis.

2021 metų mirtingumas ir ligų paplitimas kol kas nėra aiškus, nes dar nesibaigė metai ir nėra pilnos oficialios statistikos. Tačiau taip pat galima pastebėti įvairių tendencijų, kurios verčia susimąstyti, ar tikrai didžiausia šalies problema – tik pats koronavirusas, o ne su visa situacija priimami sprendimai. Nors nuolat vykdomas skiepijimas, tačiau ne tik sparčiai kyla užsikrėtusiųjų skaičiai, bet ir toliau vyksta visiškas chaosas sveikatos apsaugos srityje. Daug žmonių skundžiasi, jog net negali laiku patekti pas specialistus, o susirgę nebebando kreiptis pas medikus, nes tai pernelyg sudėtinga ir per ilgai užtrunka. Vaistininkė Jurgita Šernienė sakė:^[7]

Pacientai lieka užribyje. Dažnam jų reikia atlikti ir kraujo tyrimą, ir plaučius paklausyti ar rentgeną net padaryti. Gerai, jei ligos eiga lengva ir padeda mūsų teikiamos konsultacijos bei parinkti medikamentai.

Prieita iki tokios nepavydėtinos situacijos, jog sunegalavę žmonės net negali iš karto užsukti pas šeimos gydytoją – pirmiausia reikalingas neigiamas COVID-19 PGR testo atsakymas. O kaip žinia, dabar prie testavimo punktų nusidriekusios ilgos eilės, reguliariai testuotis turintys asmenys registruojasi kelioms savaitėms į priekį.

Su COVID-19 susijusi statistika dažnai pateikiama taip, kad būtų pabrėžta skiepų nauda

Vis dar tvirtinama, kad vienintelis išsigelbėjimas – vakcinos. Adrios Crehueto Cano/Unsplash nuotrauka

Statistikos departamentas oficialiai kiekvieną dieną pateikia duomenis, susijusius su COVID-19 mirtimis, skiepijimo skaičiais ir kita aktualia informacija. Tačiau bandant dar giliau pasinerti į visą įvairiausių duomenų raizgalynę, gali kilti tik dar daugiau klausimų. Čia galima rasti ne tik ne sykį keistą skaičiavimo metodiką, bet ir tendencingai pateikiamą informaciją, kuriai padeda sklisti didžioji žiniasklaida.

Pavyzdžiui, net tokios smulkmenos kaip mirusiųjų skaičiavimas šiuo metu yra pateikiama gan keistai. Atskirai skaičiuojamos pilnai paskiepytų ir nepaskiepytų asmenų mirtys. Tai gali atrodyti logiška, kol neįsiskaitai į mažesnėmis raidėmis pateiktus paaiškinimus:

* SVARBU: tarp pilnai paskiepytų, kurie mirė nuo COVID, labai dažnai patenka asmenys su imunosupresinėm būklėm, kuriems negalėjo susiformuoti pilnavertis specifinis imunitetas (limfocitinės leukemijos, organų transplantacijos, autoimuninės ligos).

* Nepaskiepytų kategorijoje yra visi neskiepyti ir nepilnai paskiepyti (nebaigę vakcinacijos kurso +14 d.) mirę asmenys.

Pilnai paskiepyti mirę asmenys yra užsikrėtę ne anksčiau kaip 14 d. po pilno vakcinacijos kurso.

Kyla klausimas, kodėl į bendrą krūvą sumetami visi – ir visiškai neskiepyti, ir gavę vieną dozę, ir netgi gavę dvi dozes, tačiau mirę neišlaukę 14 dienų po vakcinacijos. Ir visi šie asmenys vėliau pateikiami visų didžiųjų žiniasklaidos priemonių antraštėse kaip tiesiog neskiepyti, kurie mirė nuo COVID-19, nors tai – gan klaidinantis teiginys. Juk gavęs vieną dozę ar netgi gavęs abi, tik nespėjęs sulaukti 14 dienų po vakcinacijos, nėra tas pats, kas ir visiškai neskiepytas asmuo.

Skiepyti viena ar dviem dozėmis turėtų būti skaičiuojami atskirai, kad būtų matomas realus visiškai nepaskiepytų asmenų skaičius ir realus jau gavusių nors vieną dozę žmonių mirtingumas. Neaišku kaip tuo metu keistųsi statistika, tačiau bet kuriuo atveju tai būtų daug logiškesnis ir skaidresnis sprendimas nei tiesiog vadinti juos visus nepaskiepytais.

Į akis krenta ir pilnai paskiepytųjų sąvoka. Kodėl dvi dozės kai kuriems jau virto trimis, o ateityje kalbama ir apie pakartotinį skiepijimą galbūt kasmet ar net dar dažniau? Tuomet kaip vėl bus keičiamas statistinių duomenų skaičiavimas ir pateikimas? Ar tie, kurie gavo tik dvi dozes, vėliau, pagal dabar galiojančią duomenų pateikimo logiką, virs nepaskiepytais?

Be to, pabrėžiama, kad tarp pilnai vakcinuotų labai dažnai patenka asmenys, kuriems negalėjo susiformuoti pilnavertis imunitetas. Tačiau nepateikiami nei konkretūs skaičiai ar bent jau procentinė tokių žmonių dalis, nei išvis paaiškinta, kam buvo vakcinuojami asmenys, kuriems vis tiek negalėjo susidaryti imunitetas.

Iš kitos pusės, toks pabrėžtinumas vakcinų atveju labai rėžia akį, beskaitant visą kitą su COVID-19 susijusią statistiką. Kodėl paskiepytų asmenų atveju nuolat yra pabrėžiamos ligos ir sudaromas įspūdis, jog jie mirė tiesiog dėl savo prastos sveikatos ar amžiaus, o ne todėl, kad nesuveikė skiepai? Tačiau tuo pačiu, kai miršta ligotas nepaskiepytas asmuo, pabrėžiama, jog mirė dėl COVID-19, o gretutinės ligos ar amžius lieka tarytum smulkmena?

Pavyzdžiui, net ir Lietuvoje pasitaikė atvejų, kai pacientas mirė praėjus labai trumpam laikui po vakcinacijos COVID-19 skiepu. 80 metų moteris net nespėjo grįžti į namus – sunegalavo čia pat Vakcinavimo centro, kur ją gaivinę medikai galiausiai turėjo konstatuoti mirtį.^[8] Moteris turėjo širdies stimuliatorių, sveikatos problemų, todėl mirtis iš karto buvo nurašyta kaip natūrali, sukelta nekokios sveikatos būklės. 77 metų vyrui numirus vos kelios minutės po vakcinacijos, tai irgi buvo palaikyta tik atsitiktinumu.^[9]

Tokių atvejų galima rasti ne vieną, o jie tik dar labiau kelia aršias diskusijas ir visuomenės nepasitikėjimą matomais oficialiais duomenimis. Juk tokios mirtys net nepateks į jokią su COVID-19 susijusią statistiką. Lygiai taip pat, kaip prie paskiepytų, tačiau vis tiek mirusių asmenų neįskaičiuojami vieną vakciną gavę asmenys. Dar keisčiau – neįskaičiuojami ir gavę dvi vakcinas, jei nėra suėję 14 dienų po vakcinacijos. Kitaip tariant, jei pacientas gavo dvi dozes, bet mirė praėjus 13 dienų po skiepo, jis bus įrašytas į neskiepytųjų gretas, o jei būtų išgyvenęs 15 dienų, jau būtų įskaitytas kaip pilnai paskiepytas.

Tuo pačiu galima paminėti ir kitus, kone kurioziškus, oficialios statistikos pateikimo pavyzdžius. Sergamumo duomenys ne sykį pateikti su klaidomis arba pavėluotai įtraukiant papildomus atvejus, ar dar įdomiau – pateikiant realybės neatitinkančius skaičius.

Bene labiausiai nuskambėjęs atvejis prasidėjo tuomet, kai staiga Širvintose per naktį pasveiko 123 žmonės, o Palangoje – 87.^[10] Tuomet yla apie registruotus, bet seniai pasveikusius žmones, išlindo dėl Širvintų merės Živilės Pinskuvienės padaryto tyrimo. Pagal statistinius duomenis, Širvintų rajonas vis dar buvo raudonas, kai kitos savivaldybės teikė kur kas geresnius rodiklius, todėl Ž. Pinskuvienė pradėjo domėtis, kas gi vyksta. Ir pastebėjo ne tik skirtingai pateiktus duomenis, bet ir daug vis dar neva sergančių, nors iš tiesų seniai pasveikusių žmonių. Tarp jų net buvo tokių, kurie sėkmingai grįžo į darbą jau prieš kelis mėnesius.

Paraginti Ž. Pinskuvienės, duomenis pradėjo tikrinti ir kiti, tad galiausiai, kai Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atnaujino COVID-19 sergančiųjų skaičius, atvejų kiekis drastiškai nukrito. Vos per vieną naktį iš 62 586 ligos atvejų liko tik 11 096. Tad stebuklingai pasveiko 51 490 asmenys. O Širvintų merė net ir po šio perskaičiavimo vis dar kritikavo susidariusią padėtį ir tikino, kad atvejų kiekis gali būti dar mažesnis:^[11]

Šiandien mes matome, vėlgi žiūriu per savo rajono prizmę, kad Širvintų rajone koronastop.lt rodo, jog 45 šiuo metu yra sergantys, bet tikrai yra 23. Mes tą žinome, nes su žmonėmis kalbamės. Tai dar iki galo nesutvarkyti duomenys, aš manau, skaičiai dar keisis.

Natūralu, jog stebint tokias kurioziškas situacijas, matant nesibaigiantį žmonių gąsdinimą žiniasklaidoje ir tendencingai pateikiamą ar net klaidinančią statistiką, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nebe pasitiki tokia informacija. Jie pradeda kelti vis daugiau klausimų ir abejoti priimamais sprendimais, o to galima išvengti tik vienu atveju – pradedant pateikti visus duomenis teisingai, jų neiškraipant ir nieko neslepiant.

Miršta ir paskiepyti asmenys

Neskiepytiems asmenims tenka reguliariai atlikti COVID-19 testus. Mufido Majnuno/Unsplash nuotrauka

Nepaisant to, kaip stipriai pabrėžiamas skiepų būtinumas, tačiau statistiniai duomenys jau dabar rodo, kad dėl COVID-19 miršta net ir paskiepyti asmenys. Lygiai taip pat net ir paskiepyti asmenys serga koronavirusu bei gali užkrėsti kitus.

Žinoma, galima užmiršti šiuos faktus ir tiesiog kalbėti apie įmanomus vakcinacijos pliusus – didesnę tikimybę nesusirgti arba susirgus išvengti sunkesnės ligos formos. Tačiau norint greičiau pažaboti koronavirusą ir neleisti jam toliau sėkmingai plisti, negalima užmerkti akis neigiamiems faktams. Juk ignoruojant faktą, kad ir skiepyti asmenys sėkmingai serga bei nešioja virusą, neišvengiamai tiesiu taikymu ir vėl keliaujame prie sergančiųjų skaičiaus augimo ir naujų atmainų atsiradimo. Ir tai puikiai įrodo dabartinė situacija Lietuvoje.

Tiesiog prisiminkime įvykių seką. Skiepijimas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo pradėtas dar 2020 metų gruodžio paskutinėmis dienomis. Iš pradžių vakciną gavo prioritetinės grupės, tad skiepai nebuvo prieinami kiekvienam norinčiam. Vėliau, prabėgus keliems mėnesiams, vieną dozę jau buvo gavę tikrai nemažai žmonių ir prasidėjo vakcinacijos registracija nepriklausantiems nustatytoms prioritetinėms grupėms.

Tad vasarą, kai buvo fiksuojamas mažiausias šiuo metu sergančių asmenų kiekis, buvo aktyviausiai vakcinuojami žmonės ir dar vasarą dalis spėjo gauti antrąją dozę. Pagal tai, jog nuolat kartojama, kad žmogus įgyja aukščiausią apsaugos nuo COVID-19 lygį po dviejų skiepų, kai nuo antrojo praeina 2 savaitės, buvo galima spėti, kad rudenį sutiksime su daug geresne epidemiologine situacija. Tačiau įvyko atvirkštinis procesas.

Paradoksalu, tačiau nors vis daugiau Lietuvos piliečių džiaugėsi pilnai pasiskiepyję nuo COVID-19 ir taip padėję visuomenei įveikti pandemiją, būtent tuo metu ir vėl pradėjo kilti sergamumas koronavirusu, o drauge ir mirštamumas. Kol visus vis tiek užkrėsti ir patys sirgti galintys paskiepyti asmenys gavo vis daugiau laisvių (pradedant kaukių nedevėjimu ir baigiant koncertais), COVID-19 išbujojo taip, kad spalio 6 dieną jau turėjome panašų sergamumą kaip metų pradžioje – 2 556 naujus atvejus per parą.^[12] Kitaip tariant, atsiradus skiepams sergamumo situacija nepagerėjo, nors jau daugiau nei 60% gyventojų yra gavę abu skiepus, o kai kurie – netgi tris.

Būtina pažymėti ir tai, kad statistiniai duomenys rodo vis pamažu didėjantį pilnai paskiepytų asmenų mirtingumą nuo COVID-19. Žinoma, skaičiai vis dar atrodo menki – spalio 6 dienos duomenimis, iš viso (per visą skaičiavimo laikotarpį) mirė 152 pilnai paskiepyti asmenys.^[13] Tačiau prisiminus, kad paskiepytais laikomi tik dvi vakcinas gavę ir 14 dienų po vakcinacijos spėję išgyventi žmonės, iš karto kyla klausimų, kiek ši statistika padidėtų, jei būtų įskaičiuoti apskritai visi, nors vieną vakciną gavę asmenys. Be to, lyginti visas įvykusias mirtis, kurios prasidėjo prieš bene pusantrų metų, su vos kelių mėnesių vakcinacijos duomenimis, išvis atrodo kaip gan keistas pasirinkimas.

Kalbant apie amžių, kaip ir neskiepytų, taip ir skiepytų grupėje dominuoja vyresnio amžiaus asmenų mirtys. Tačiau jau yra užfiksuota viena 20-29 metų amžiaus jaunuolio mirtis, kuris buvo gydomas Šiaulių ligoninėje.^[14] Taip pat registruota viena 40-49 metų amžiaus asmens mirtis, 6 mirtys 50-59 metų amžiaus grupėje ir 20 – 60-69 metų amžiaus grupėje.

Baimės skatinimas ar keistai skaičiuojama statistika nėra išeitis

Atsiradus Galimybių pasui, buvo užmirštas saugumas. Matteo Jorjosono/Unsplash nuotrauka

Visi šie duomenys ir tai, kaip jie pateikiami masinėje žiniasklaidoje, kelia nepamatuojamai didelę baimę. Tačiau veikiausiai ne vienas asmuo, labiau įsigilinęs į duomenis ir kitą skelbiamą informaciją, sutiks, jog dažnu atveju toji informacija atrodo pateikta netinkamai. Kad mažėtų galimai klaidinančios informacijos srautas ir nuolatinis žmonių bauginimas, pats pirmas žingsnis būtų sustabdyti komunikacijos pinigus, skirtus skleisti žinią apie COVID-19. Kai žiniasklaida nebegaus tokių gausių sumų už rašymą, įvairių reklamų, laidų ir t. t. kūrimą apie koronavirusą, gan greitai prisimins kitas temas. Drauge automatiškai sumažės žmonių gąsdinimo mastas, o tai teigiamai atsilieps ir taip įsitempusiai visuomenei.

Taip pat džiugu, jog bent jau pandemijos akivaizdoje randame lėšų kelti gydytojų ir kitų medicinos srityje dirbančių specialistų algoms – jiems mokami priedai už paskiepytus pacientus. Tačiau ar tai tikrai geriausia išeitis, siekiant kovoti su pandemija, kaip kad ir siūlymai dovanoti 100 Eur kiekvienam, kuris ateis pasiskiepyti? Vakcinacija yra kiekvieno asmens laisvas pasirinkimas, kuris turėtų būti priimamas gerai apsvarsčius visus pliusus ir minusus, o ne todėl, jog kažkas pasiūlys piniginę premiją. Be to, kodėl kiekvienas vakcinuotas asmuo turėtų iš biudžeto gauti premiją, kai tuo tarpu nevakcinuotiems išvis jau kuris laikas grasinama atimti socialines garantijas?

Mokesčius vienodai moka tiek vakcinuoti, tiek ne, tad šiuo atveju negali būti lygesnių ar išvis privilegijuotų, gaunančių papildomas išmokas. Tačiau vietoj to, teikiama vis daugiau įvairių skiepijimą ar skiepijimo propagavimą skatinančių pasiūlymų. Pavyzdžiui, vienas iš naujausių pasiūlymų – didinti priedus tiems, kas vakcinuos daugiausiai senyvo amžiaus asmenų. Taip pat nuspręsta didinti įkainius už paskiepytus asmenis, tad vakcinuojant socialinės globos įstaigose ar namuose specialistai uždirba po 12,49 euro (darbo dienomis) arba 24,66 euro (švenčių ir poilsio dienomis) už vieną asmenį.^[15] Ar tai tikrai protingas lėšų paskirstymas, ypač žvelgiant į tai, kad poilsio dienomis gaunamas priedas yra beveik dvigubai didesnis? Kas užkirs kelią galimam sukčiavimui?

Jei asmuo nori skiepytis, jis pasiskiepys ir be didesnį atlyginimą norinčio gauti asmens primygtinio raginimo ar vienkartinės premijos sau. Vakcinos, kaip ir bet koks kitas vaistinis preparatas, turėtų būti prieinamas kiekvienam, tačiau nebrukamas kone per prievartą ar skatinant jį naudoti tik dėl pinigų.

Be to, kalbant apie skiepijimą ir gydymą, svarbu nustoti mėginti suskirstyti visuomenę į paskiepytus ir ne. Kaip jau minėjome, mokesčius moka visi, todėl visi privalo gauti tinkamą medicininę priežiūrą nemokamai, be jokių gąsdinimų, kad neskiepytiems asmenims reikėtų atimti tokią garantiją. Lygiai taip pat, reikėtų nustoti išaukštinti vakcinaciją, nes puikiai žinomi faktai, kad vakcinuoti asmenys vis tiek serga ir vis tiek užkrečia kitus. Jau turėtų būti akivaizdu, kad specialistai turėtų bandyti ieškoti kitokių priemonių, mėginti pagaminti naujus vaistus, griebtis skirtingų gydymo metodų ir panašiai, o ne palikti koronaviruso suvaldymą tik skiepams, kurie ne tik jo pilnai nesuvaldo, bet ir palyginus labai greitai netenka savo veiksmingumo.

Taip pat svarbus žingsnis – panaikinti Galimybių pasą. Remiantis mūsų ankstesniais straipsniais, jis išvis neturėjo pakankamo medicininio pagrindo. Tačiau dabar, kai šis dokumentas naudojamas jau kurį laiką, praktika aiškiai parodė, jog Galimybių pasas yra nelogiškas sprendimas, skatinantis visuomenės susiskaldymą. Be to, aiškiai matyti, jog atsiradus Galimybių pasui žmonėms buvo suteiktos nepamatuotos laisvės, užmiršta apie saugumo laikymąsi, nors paskiepyti asmenys irgi serga koronavirusu bei gali užkrėsti kitus.

Ir bene svarbiausias žingsnis, kurio turi būti imtasi tokiu sunkiu ir niekaip nesibaigiančiu laikotarpiu – tai tiesos rašymas. Statistika turi būti pateikiama sąžiningai, logiškai ir be jokių išvedžiojimų. Norint tinkamai pateikti duomenis, juos būtina rašyti aiškiai ir nepasitelkiant keistų apskaičiavimo metodų, kurie gali klaidinti visuomenę.

Pavyzdžiui, pateikti tikslius duomenis kiek žmonių mirė, kiek pasveiko ir kiek serga, o sergamumą savivaldybėse nustatyti ne pagal padarytų testų kiekį, o pagal gyventojų kiekį. Atskirai rašyti mirusius nuo COVID-19, juos suskirstant į grupes pagal tai, ar buvo paskiepyti, ar gavo vieną skiepą, ar du, o ne priskirti visus neskiepytiems, net jei jie gavo du skiepus, bet dar nepraėjo 14 dienų. Aiškiai ir reguliariai pateikti duomenis, kiek žmonių mirė, jiems prireikė medikų pagalbos ar jautėsi prastai po vakcinacijos ir nustoti neigti, kad egzistuoja tikimybė patirti sunkius šalutinius poveikius.

Nes kuo labiau slepiama arba iškraipoma statistika, tuo labiau ji kelia aistras, nerimą ir sąmokslo teorijas. O tokiais ir taip tiek emociškai, tiek ekonomiškai, tiek sveikatos prasme sunkiais laikais itin svarbu išlikti šalto proto ir kritiškai stebėti situaciją. Oficialūs duomenys ir valdžios nutarimai bei skelbiamos mintys turėtų padėti išlaikyti visuomenės stabilumą, o ne ją kiršinti ar kurti nepagrįstus gandus apie koronaviruso sergamumą, skiepus ir panašias temas.