Kolektyvinis imunitetas: tarp propagandos ir realybės

Kolektyvinis imunitetas – terminas, teorijoje numatantis sėkmingą ligos kontrolę, bet neveikiantis praktikoje.

Nepaisant to, kad vietiniai tymai, dėka ilgai trunkančių masinių skiepijimo pastangų, Šiaurės Amerikoje yra laikomi išnaikintais, mums yra nuolat primenama, kad sumažėjęs skiepytų vaikų skaičius gali paskatinti ligos protrūkį. Mus taip pat bando įtikinti, kad besilaikydami griežto skiepijimų kalendoriaus užkirsime kelią protrūkiams, o skiepams per maži kūdikiai ar imuninės sistemos sutrikimų turintys asmenys bus apsaugoti kolektyvinio imuniteto (angl. herd immunity) dėka.

Nėra abejonių, kad bendruomenėje, kuri neturi imuniteto ir į ją pateko virusas, gali prasidėti ligos protrūkis. Tikrasis klausimas yra: kaip gerai didelis vakcinacijos mastas gali užtikrinti kolektyvinį imunitetą ir apsaugoti bendruomenę nuo protrūkio?

Kolektyvinio imuniteto efekto nesėkmingai siekiama jau daugiau nei 100 metų

Kolektyvinis imunitetas yra ne imunologinė idėja, o epidemiologinis konceptas, kuris teoriškai numato sėkmingą ligos kontrolę ar viruso likvidavimą, kai tam tikras, iš anksto apskaičiuotas, gyventojų procentas yra įgavęs imunitetą. Mokslinis straipsnis apie kolektyvinį imunitetą teigia:^[1]

Kartu su didėjančiu susidomėjimu kolektyvinio imuniteto idėja, sklando daugybė nuomonių apie tai, ką reiškia šis terminas ir ar jis egzistuoja. Keletas autorių įvertino su tymais susijusius duomenis, kurie kelia abejonių dėl jo principo. Kiti, kalbėdami apie kolektyvinio imuniteto dydį, cituoja labai skirtingus vertinimus (nuo 70 iki 95 proc.), reikalingus tymų likvidavimui.

Ankstyvieji tyrimai, kuriuos atliko Hedrich, buvo laikomi esminiais prielaidai, kad kolektyvinis imunitetas yra lengvai pasiekiamas. Hedrich analizavo Baltimorėje (Merilande) vykusius tymų protrūkius, kurie pasireikšdavo kas 2-3 metai ir tęsėsi tarp 1900 ir 1931 metų.

Jis nustatė, kad prieš didžiausią protrūkį ligai imlių vaikų dalis, kurių amžius siekė mažiau nei 15 metų, buvo apie 45-50 proc. Pasibaigus bet kuriam protrūkiui, ligai vis dar imlių vaikų dalis niekada nebuvo nukritusi žemiau 32 proc.^[2] Vis dėlto, 95-97 proc. vaikų susirgo tymais nesulaukę 15 metų.^[3] Būtent dėl šios priežasties suaugę ir buvo apsaugoti nuo tymų.

Išvados, kad gana didelis ligai imlių vaikų kiekis nuolat išvengia tymų, JAV Visuomenės sveikatos tarnybą paskatino galvoti, kad kolektyvinis imunitetas veikia net ir esant žymiai mažesnei nei 100% ribai. Oficialiai buvo prognozuojama, kad tymai JAV bus išnaikinti jau 1967 m., sukūrus sistemą ir masinės vakcinacijos pagalba prižiūrint šią „lengvai pasiekiamą“ ribą.^[4] Nors masinė vakcinacija buvo pradėta 1963 m., idėja, kad vakcinomis grįstas kolektyvinis imunitetas yra lengvai pasiekiamas ir gali užtikrinti greitą ligos likvidavimą, nepasiteisino.

Po masinės vakcinacijos kampanijų – ligų protrūkiai

Toliau vystantis kolektyvinio imuniteto idėjai ir siekiant pateisinti tai, jog vaikai yra skiepijami norint juos apsaugoti nuo labai švelnios vaikiškos ligos, pradėta plėtoti mintis, jog tai yra daroma ne dėl jų sveikatos, tačiau tam, kad apsaugoti pažeidžiamą, vakcinuoti netinkamą populiacijos dalį. Pavyzdžiui, raudonukė nėra pavojinga vaikams, tačiau nėščioms moterims, kurios prieš nėštumą neturėjo imuniteto šiai ligai, raudonukės virusas pirmojo trimestro metu gali padidinti vaisiaus vystymosi anomalijų riziką.

Galbūt nuoširdžiai siekiant nedelsiant nutraukti bet kokią įgimtos raudonukės pavojaus riziką bendruomenėje, 1970 m. Casper (Vajomingas) pradinėse mokyklose vaikai pradėti skiepyti nuo raudonukės viruso. Ironiška tai, kad, praėjus devyniems mėnesiams po šios vakcinacijos kampanijos pradžios, šiame mieste įvyko raudonukės protrūkis.

Kolektyvinio imuniteto efektas nebuvo pasiektas, o ligos protrūkis apėmė daugiau nei tūkstantį atvejų. Jis taip pat palietė kelias nėščias moteris. Neseniai skiepyti vaikai nuo raudonukės išsigelbėjo, o suglumę autoriai, siekdami apibūdinti šį protrūkį, rašė:^[5]

Ši epidemija parodė, kad teorija, jog itin atspari, bręsti nepradėjusių vaikų grupė sutrukdys raudonukės plitimui likusioje bendruomenės dalyje, nėra visada teisinga.

Nepaisant šių ligos kontrolės ir naikinimo realijų, nepagrįstas tikėjimas kolektyviniu imunitetu ir toliau įtakoja su vakcinomis susijusių teisės aktų atsiradimą daugelyje JAV regionų ir kitų šalių. Kolektyvinio imuniteto sąvoka yra naudojama kaip koziris tam, kad, siekiant didinti besiskiepijančių skaičių, būtų pateisintos bet kokios priemonės, kurios dažnai prieštarauja asmeninei pasirinkimo laisvei.

Galima daryti netiesioginę prielaidą, kad išimtys vakcinacijai galėtų pakenkti kolektyviniam imunitetui, kurį visuomenės sveikatos institucijos, vykdydamos masines vakcinacijas, taip sunkiai siekia sukurti ir išlaikyti.

Nors įrodymai, susiję su vakcinacijos mastu siejamu kolektyviniu imunitetu dar tik materializuojasi, egzistuoja daug priešingų įrodymų. Vien Poland ir Jacobson (1994 m.) publikacija praneša apie 18 skirtingų tymų protrūkių, užfiksuotų visoje Šiaurės Amerikoje^[6] esančiose mokyklose, kuriose vakcinuotų nuo tymų procentas yra labai didelis (nuo 71% iki 99,8%). Šių protrūkių metu, vakcinuoti vaikai sudarė nuo 30% iki 100% susirgimų tymais atvejų. Daugelis panašių protrūkių, įvykusių po 1994 m., yra aprašyti įvairiuose epidemiologiniuose leidiniuose.

Dviguba MMR skiepijimo strategija neveikia – tymų protrūkis užfiksuotas 95-97% skiepijimo apimtis turinčioje bendruomenėje

Dėl dažnų tymų protrūkių skiepytose bendruomenėse, medicinos atstovai suskubo kaltinti gamtą. Buvo pastebėta, kad, paskiepijus kūdikius per anksti, jie gali nesureaguoti į tymų vakciną dėl slopinančio (ir kartu apsauginio) motinos antikūnų poveikio, kuris yra perduodamas per placentą.

Iki 1990 m., Šiaurės Amerikoje vaikų skiepijimo kalendoriuje buvo viena tymų vakcinos dozė. Siekiant kompensuoti potencialius motinos imuniteto keliamus „trukdžius“, pasireiškiančius kai kuriems vaikams skiriant pirmąją tymų vakciną, ankstyvais 1990 metais JAV ir Kanadoje buvo pradėta taikyti dvigubą MMR (Tymų, kiaulytės ir raudonukės) skiepijimo strategiją.

Vietiniai tymai Šiaurės Amerikoje galiausiai buvo išnaikinti, tačiau 2011 m. įvyko didžiausias po eliminavimo eros įvežtinių tymų protrūkis. Jo metu nukentėjo Kvebeke, Kanadoje gyvenusi bendruomenė, kurioje 95-97% iš susirgusių buvo paskiepyti dviguba tymų vakcinos doze.

Jeigu dviguba dozė nėra pakankama pašalinti ankstyvo amžiaus vakcinacijos nesėkmes ir užtikrinti kolektyvinį imunitetą, ar turėtume pradėti laukti, kol bus pradėta skiepyti trečia (ar gal net ketvirta) MMR doze, kad kažkas patikrintų kaip tai įtakoja kolektyvinį imunitetą? O gal tiesiog reikėtų iš naujo ištirti pačią kolektyvinio imuniteto koncepciją?

Įsitikinimas, kad paskiepyti asmenys įgauna imunitetą visam gyvenimui, yra klaidingas

Kolektyvinio imuniteto teorija yra pagrįsta klaidinga prielaida, kad paskiepyti asmenys įgauna bona fide imunitetą (visą gyvenimą trunkantį atsparumą virusinei infekcijai). Kaip ir bet kokia kita išgalvota teorija, lūkesčiai kolektyviniam imunitetui realiame gyvenime yra pasmerkti nesėkmei.

Ochsenbein tyrimas su pelėmis

Kai kurie svarbūs duomenys apie antivirusinį imunitetą gali būti surinkti iš eksperimentų su tiriamais gyvūnais. Ochsenbein ir kt. (2000) atliko tyrimą su pelėmis,^[7] kuriame jie lygina dviejų skirtingų vezikulinio stomatito viruso preparatų (VSV) efektą. Pelės buvo paskiepytos arba nemodifikuotu VSV (gyvu virusu), arba ultravioletinėje šviesoje nukenksmintu VSV, kuris negali daugintis (mirusiu virusu). Praėjus 300 dienų po imunizacijos, jie išmatavo kaip dviejų skiepytų gyvūnų grupių kraujas gali neutralizuoti VSV (t. y. padaryti VSV nepajėgiu užkrėsti ląsteles).

Gyvo viruso preparato injekcija sukūrė ilgalaikį kraujo gebėjimą neutralizuoti šį virusą, kuris išliko ir nesumažėjo visą tyrimo laikotarpį. Priešingai,nukenksminto viruso preparato injekcija sukėlė daug mažesnius virusą neutralizuojančių antikūnų titrų kiekius. 20 dienų po skiepijimo, virusus neutralizuojantys antikūnų titrai pradėjo sparčiai mažėti. Tyrimo pabaigoje, jų kiekis buvo žemiau to lygio, kurį buvo galima aptikti prieš atliekant neutralizacijos testą.

Šio eksperimento išvada – procedūra, kurios metu virusai yra susilpninami arba nukenksminami, paskiepytuose gyvūnuose taip pat sumažina jų gebėjimą sukurti ilgalaikius, virusus neutralizuojančio kraujo titrus.

Reikėtų pabrėžti, kad vakcinos nuo virusinių vaikiškų ligų yra gaminamos labai panašiai: pirmiausia, iš sergančio žmogaus paimama laukinio viruso forma ir izoliuojama, tada ji dirbtinai susilpninama arba deaktyvuojama, kad būtų sukurtas vakcinos padermės virusas. Laukinių virusų silpninimas arba nukenksminimas yra atliekamas siekiant sumažinti virusinės ligos simptomus, tačiau, kai kuriais atvejais, tai nutinka ir be pastangų. Slopinimo procesas, kurio metu siekiama padaryti viruso padermę „saugesne“ nei pirminis laukinis virusas, kiek tai yra susiję su virusinės ligos simptomų sukėlimu, taip pat įtakoja vakcina pagrįstos apsaugos patvarumą.

Bostono universiteto tymų protrūkio tyrimas

Apsauginis tymų virusą neutralizuojančių titrų barjeras žmonėse gali būti apskaičiuotas remiantis Bostono Universiteto tymų studija (Chen ir kt.).^[8] Tolesnis LeBaron ir kt. atliktas tyrimas^[9] įvertina, po kiek laiko, gavus antrą MMR vakcinos injekciją, virusą neutralizuojančių antikūnų titrų kiekis nukrenta žemiau apsauginio barjero ribos. Išnagrinėkime šiuos du aktualius tyrimus vieną greta kito:

1990 m., likus mėnesiui iki tymų protrūkio miestelyje, Bostono universiteto studentams buvo atlikti kraujo tyrimai. Susiklosčius šioms natūralioms aplinkybėms, mokslininkai turėjo galimybę pasinaudoti prieiga prie kraujo mėginių, priklaususių užsikrėtusiems ir per protrūkį nesusirgusiems studentams. Tymų virusą neutralizuojančių kraujo titrų kiekis buvo išmatuotas mėnesį prieš ir du mėnesius po incidento. Prieš susidūrimą su liga, titrų kiekis (dėl to, kad šie studentai buvo skiepyti vaikystėje) buvo susietas su esamu apsaugos nuo tymų laipsniu:

1. Neaptikta jokia liga ar infekcija;
2. Serologiškai patvirtinta tymų viruso infekcija su modifikuota klinikine ligos eiga;
3. Sunki tymų forma.

Beje, septyni iš aštuonių studentų, kuriems pasireiškė tymai su visais simptomais, vaikystėje buvo skiepyti tymų vakcina, kai kurie net du kartus.

Bostono universiteto tymų protrūkio tyrimo rezultatai:

1. Visų anksčiau skiepytų studentų, kurie patyrė sunkią ligos formą, tymų virusą neuztralizuojančių antikūnų titrų kiekis buvo mažesnis nei 120;
2. 70% studentų, kurių tymų virusą neutralizuojančių antikūnų titrų kiekis buvo 120-1052, susirgo serologiškai patvirtinta tymų viruso forma. Kadangi jų pakoreguoti ligos simptomai neatitiko klinikinio tymų apibrėžimo, per protrūkį jie buvo laikomi neužsikrėtusiais;
3. Studentai, kurių tymų virusą neutralizuojančių antikūnų titrų kiekis buvo virš 1052, buvo apsaugoti nuo tipinės klinikinės ligos ir tymų viruso infekcijos. 

Vėlesni tymų vakcinos stebėjimai

Kitas tyrimas, atliktas LeBaron ir kt. (2007), siekė nustatyti tymų virusą neutralizuojančių antikūnų titrų trukmę po to, kai yra gaunama antra MMR vakcinos dozė. Tyrime dalyvavo keli šimtai sveikų Kaukazo vaikų iš JAV kaimo vietovių, kuriose tuo metu nebuvo jokių tymų protrūkių. 

Tyrimas parodė, kad maždaug ketvirtadalis vaikų, reaguodami į MMR vakciną, suformavo palyginti didelius antikūnų titrų kiekius. Likusių atsakas į papildomą dozę buvo vidutinis, kai kurių – labai prastas.

Nors šis tyrimas negalėjo palyginti tymus neutralizuojančių antikūnų titrų skirtumų tarp skiepytų ir turinčių įgimtą imunitetą vaikų, anksčiau atliktas Itoh ir kt. (2002) tyrimas parodė, kad vakcinų sukeltų tymus neutralizuojančių titrų kiekis yra maždaug devynis kartus mažesnis už natūraliai infekcijos sukeltų antikūnų kiekį.^[10] Taigi, net ir tie asmenys, kurių organizmas ganėtinai gerai reaguoja į tymų vakciną, nepasiekia tokio antikūnų titrų kiekio, kokį pasiektų po natūralios infekcijos.

Visų vakcinuotų vaikų antikūnų titrai, nepriklausomai nuo to, ar jų titrų kiekis buvo didelis, vidutiniškas ar mažas, didžiausią piką pasiekė per mėnesį laiko po antros MMR vakcinos dozės suvartojimo. Vėliau, šešių mėnesių laikotarpyje, antikūnų titrai nukrito iki to lygio, koks buvo prieš suvartojant antrą MMR dozę ir toliau, per ateinantį 5–10 metų stebėjimo laikotarpį, mažėjo.

Tik maždaug ketvirtadalis vaikų (vadinamųjų high responders, t.y. turinčių didelį atsaką), praėjus 10 metų po antrosios MMR dozės, kuri buvo suvartota penkerių metų amžiaus, sugebėjo išlaikyti antikūnų titrų kiekį virš 1000 vienetų. Tikėtina, kad ši vaikų grupė bus apsaugota nuo tymų viruso infekcijos iki paauglystės.

Mažiausią atsaką į vakcinas turintiems (5%), per 5–10 metų laikotarpį po antrosios MMR vakcinos dozės antikūnų titrai nukrito žemiau 120 vienetų. Ši vakcinuotų vaikų dalis, kai jie bus šiek tiek vyresni, gali susirgti pilna kliniškai atpažįstamų tymų forma. Dėl šios priežasties vakcinuotų (net ir po dviejų vakcinos dozių) žmonių grupėse, kuriose vakcinacijos skaičiai yra labai dideli (>95%), pasireiškia tymų viruso sukelti ligos atvejai ar netgi viršija nevakcinuotų susirgimų skaičių bendruomenėse.

Greitas antikūnų praradimas, kai kalbame apie mažiausią atsaką į vakcinas turinčius asmenis, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado paradoksas, jog vakcinuoti asmenys suserga „vakcinų pagalba išvengiamomis“ ligomis. Tokie ligos atvejai nėra ankstyvi vakcinų sutrikimai, kylantys dėl iš motinos gaunamų antikūnų trukdžių. Tai yra tikėti vakcinų sutrikimai, kylantys dėl mažėjančios vakcinų apsaugos.

Daugumos MMR vakcinuotų vaikų tymų antikūnų titrai sumažėja nuo 120 iki 1000 vienetų dar iki to laiko kai jie pasiekia paauglystę. Šie vaikai, susidūrę su tymų virusu, gali juo užsikrėsti, taip pat užkrėsti kitus protrūkio metu. Vis dėlto, jie taip pat gali persirgti pakitusia ligos forma, todėl jų ligos atvejai gali būti neužfiksuoti kaip tymai.

Iš tikrųjų, Bostono universiteto tymų protrūkio metu, daugelis studentų, prieš infekciją turėjusių nuo 120 iki 1052 vienetų antikūnų titrus ir oficialiai nepripažintų tymų atvejais, patyrė virusinės infekcijos (panašios į gripą) simptomus, įskaitant slogą, kosulį, dirglumą šviesai, galvos skausmą, karščiavimą ir viduriavimą. Šie sergantieji, „ne tymų atvejai“, po ligos suformavo aukštus tymų antikūnų titrus, kurie paprastai yra būdingi įprastiems ligos atvejams. Tai rodo viruso plitimą ir perdavimą.

Didelis skiepytų žmonių skaičius neužtikrina kolektyvinio imuniteto

Po to, kai buvo išnaikintas vietinis endeminis tymų virusas, per pastarąjį dešimtmetį pakartotiniai įvežtinių tymų atvejai Šiaurės Amerikoje sukėlė mažus arba trumpalaikius protrūkius. Tai iš dalies įvyko dėl visuomenės sveikatos priežiūros institucijų budrumo įvedant karantiną.

Vis dėlto, 2011 m. įvykęs įvežtinis tymų protrūkis Kvebeke, Kanadoje, kuris buvo aprašytas de Serres ir kt., pasirodė esąs visiškai kitoks.^[11] Griežti karantino reikalavimai įgyvendinti nebuvo, galbūt dėl prielaidos, kad regione, dėl išskirtinai aukšto tymų vakcinacijos lygio (95–97%), yra įgyvendintas kolektyvinio imuniteto efektas. Siekiant pažaboti atvežtinį ligos protrūkį, pasitikėjimo neegzistuojančiu kolektyviniu imunitetu, ne karantinu, padariniai buvo labai įspūdingi.

Įvežtas vidurinės mokyklos mokytojo, kuris pavasario atostogas praleido užsienyje (nuo tymų skiepytas tik vaikystėje), protrūkis sparčiai plito ir užsitęsė iki pusės metų. Buvo užkrėsti daugiau nei 600 asmenų, įskaitant 21 kūdikį. Beveik pusę šiame protrūkyje užfiksuotų tymų atvejų sudarė asmenys, kurie buvo skiepyti du kartus. Šis didelis du kartus vakcinuotų asmenų kiekis protrūkyje buvo atskleistas tik aktyvios atvejo analizės dėka, kurią atliko de Serres ir kt. Iš kitos pusės, pasyvus stebėjimas lėmė, kad tymais užsikrėtę du kartus vakcinuoti asmenys nebuvo aktyviai registruojami, kas iškreipė oficialią statistiką.

Remiantis laipsniškai mažėjančia vakcinomis grįsta apsauga, du kartus skiepytų vaikų indėlis į ligos atvejus didėjo kartu su jų amžiumi. Du kartus vakcinuotų vaikų ligos atvejai, kai jie buvo 5-9 metų amžiaus, sudarė tik 4,1%, bet šis skaičius išaugo iki 18% jiems esant 10–14 metų amžiaus. 15–19 metų amžiaus grupėje sergančiųjų procentas sudarė 22%. Tyrime nebuvo nustatyta, kiek anksčiau skiepytų asmenų galėjo užsikrėsti tymų viruso infekcija su modifikuota ligos eiga, todėl jie nebuvo laikomi ligos atvejais ir traukiami į ataskaitas, tačiau ir toliau skleidė virusą bendruomenėje.

Mitas: skiepyti asmenys nedalyvauja viruso platinime

Medicininos bendruomenė vadovaujasi prielaida, kad paskiepyti vaikai, užkrėsti virusų ar netgi esant visiems ligoms simptomams, negali užkrėsti kitų. Kai kurie cituoja 1973 m. prestižiniame Amerikos Medicinos Asociacijos žurnale (JAMA) paskelbtą straipsnį, kuriuo grindžia šiuos savo teiginius.^[12]

Iš tiesų, straipsnio pavadinimas teigia: „Paskiepyti vaikai negali platinti tymų“. Vis dėlto, atidžiai išnagrinėjus tyrimą, paaiškėja, kad tyrimas neišsprendžia klausimo, kurį jis turėjo išspręsti: ar skiepyti vaikai, kurie tikrai buvo infekuoti tymų protrūkio metu, perdavė ar neperdavė šį virusą jam imliems žmonėms.

JAMA tyrimo rezultatai rodo, kad 1970 m. įvykusio tymų protrūkio Ajovos bendruomenėje metu, kuriame dalyvavo tiek skiepyti, tiek neskiepyti vaikai, nesergantys skiepyti vaikai greičiausiai nepernešė tymų savo jaunesniems ikimokyklinio amžiaus broliams ir seserims, iš kurių daugelis galėjo būti neseniai paskiepyti ir todėl nebuvo imlūs tymams šio protrūkipo metu. Tyrimas nenustatė (ar neatskleidė) šių jaunesnių brolių ir seserų skiepijimo būklės. 

Įdomu tai, kad tyrimo duomenys rodo, jog nesergantys neskiepyti vaikai taip pat neperduoda tymų viruso (su kuriuo jie, akivaizdu, jog per šį protrūkį nesusidūrė) savo jaunesniems broliams ir seserims, kurių skiepijimo būklė nebuvo atskleista. Tampa aišku, kad skiepijimo būklė neįtakoja viruso plitimo prognozės.

Neseniai atliktas tyrimas, analizuojantis 2011 m. Niujorke įvykusį tymų protrūkį, aiškiai patvirtino, kad du kartus skiepytas asmuo (suaugęs) gali perduoti tymų virusą kitiems, du kartus paskiepytiems asmenims.^[13]

Iš 100% paskiepytos populiacijos, tik ketvirtadalis gyventojų tampa atspariais virusui

Leiskite mums prisiminti, kad nurodytas kolektyvinio imuniteto, kuris yra kuriamas didelio vakcinacijos procento pagalba, tikslas yra nedelsiant sustabdyti bet kokį vaikiškos ligos protrūkį tam, kad pažeidžiama populiacijos dalis, kurios negalima skiepyti (kūdikai ar asmenys, vartojantis imuninę sistemą slopinančius vaistus), galėtų išvengti ligos, kuri yra pavojinga tik jų amžiuje arba esant tam tikrai jų imuninės sistemos būklei.

Siekiant išvengti protrūkio, remiantis labai plačiais teoriniais vertinimais, 70-95% populiacijos turi turėti TIKRAI susiformavusį imunitetą, t. y. būti atsparūs virusinei infekcijai, o ne tik apsisaugoję nuo visų ligos simptomų, kurie atitinka priimtą klinikinį ligos apibrėžimą. 

Vis dėlto, esant 100% paskiepytos populiacijos, tik ketvirtadalis gyventojų (geriausiu atveju) taptų atspariais virusui. Tai leidžia daryti išvadą, kad, ilgalaikėje perspektyvoje, skiepai vaikystėje negali padėti pasiekti pastovaus kolektyvinio imuniteto, nepaisant koks vakcinacijos procentas buvo pasiektas. 

Siekiant padidinti apsaugą nuo tymų, revakcinacija yra beprasmė

Tai, kaip efektyviai vakcinos yra apdirbamos ir pateikiamos imuninei sistemai, kad ši suformuotų antikūnus, įtakoja tipiškos genų fondo variacijos (t.y. asmeninis imunologinis profilis). Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl tik dalis sveikų vaikų gerai reaguoja į vakcinas (gali daugelį metų generuoti ir išlaikyti palyginti aukštus tymus neutralizuojančių antikūnų titrus), o kiti sveiki vaikai į vakcinas reaguoja prastai. Ar pakartotinis skiepijimas tų asmenų, kurių imunologinis profilis, reaguodamas į tymų vakciną, negamina didelio antikūnų titrų kiekio, ištaisytų jiems būdingą mažą reagavimo į vakcinas laipsnį?

Tyrimas, demonstruojantis tokio siekio beprasmiškumą, yra surinktas remiantis stebėjimais, kuriuos apibendrino Dr. Gregory Poland:^[14]

Tymų tyrimų metu, tiriamieji, kurių tymų antikūnų imunitetas buvo „mažas“, nebuvo apsaugoti nuo klinikinių tymų po to, kai jie buvo paveikti laukinio tymų viruso. Tuo tarpu tie, kurie turėjo didelį antikūnų titrų kiekį, buvo apsaugoti. Beje, turėję mažą atsaką (angl. non-responders) pirmai tymų vakcinos dozei ir jį pademonstravę tik po antros tymų vakcinos dozės, buvo šešis kartus imlesni laukiniam tymų virusui nei tie, kuriems antikūnų reakcija pasireiškė po pirmos tymų vakcinos dozės. Kiti ištyrė turinčius prastą atsaką, kurie buvo paskiepyti dar kartą ir sugeneravo mažą antikūnų kiekį tik tam, kad prarastų aptinkamus antikūnus ir, 2-5 metų laikotarpyje, susirgtų tymais.

Atsakymas yra aiškus: turintys prastą atsaką į tymų vakciną, prastai reaguoja ir į tolesnę vakcinaciją, todėl negali išgelbėti kolektyvinio imuniteto.

Taigi, kodėl medicinos bendruomenė, turėdama šiuos duomenis, atkakliai tvirtina, kad vakcinomis grįstas kolektyvinis imunitetas veikia, reikia tik įgyvendinti griežtesnes ar dažnesnes skiepijimo priemones? Kodėl, siekdami nepasiekiamos idėjos, visuomenei žinomi pediatrai ir sveikatos priežiūros atstovai gąsdina tas šeimas, kurios nusprendė apsaugoti savo vaikus nuo potencialios vakcinų žalos ir užtikrinti jų sveikatą pasitelkdami natūralias, su vakcinomis nesusijusias strategijas?

Masinė vakcinacija – greitas rezultatas, kuris nėra susijęs su visišku viruso eliminavimu

Biomedicinai būdingas įsitikinimas, kad vakcina neskiepytas vaikas kelia pavojų visuomenei, nes jis neprisideda prie kolektyvinio imuniteto, yra apsimestinis, nes kiekvieno vaiko skiepijimas pagal reikalaujamą grafiką negali to pasiekti. Laikas atsisakyti fanatizmo prieš tuos, kurie siekia neskiepyti savo vaikų. Vietoj to, reikėtų atkreipti dėmesį į masinės vakcinacijos pasekmes, kurių sulauksime ateityje.

Siekiant mažinti susirgimų skaičių, masinė vaikų vakcinacija pradžioje pasiekia greitų rezultatų tik todėl, kad naudojasi nuolatinį atsparumą ligoms turinčia suaugusiųjų karta, kuri savo natūralų imunitetą įgavo dar prieš vakcinacijos erą. Problema tame, kad skiepytų, bet neturinčių imuniteto, suaugusiųjų dalis dabar auga, tuo tarpu vyresnio amžiaus imunitetą turinčios populiacijos dalis dėl amžiaus mažėja.

Taigi, laikui bėgant, dėl masinių vakcinacijų suaugę gyventojai praranda, o ne įgyja kaupiamąjį imunitetą. Šiame etape, pastangos siekiant sukontroliuoti atvežtinius protrūkius gali peraugti į tikrą mūšį, nepaisant aukštų vakcinacijos skaičių. 2011 m. įvykęs Kvebeko tymų protūkis rodo, kad ateityje galime tikėtis ir daugiau tokių nekontroliuojamų protrūkių.

Stabdydama viruso sklidimą bendruomenėje, masinė vakcinacija galiausiai nutraukia endeminius ligos protrūkius, bet vakcinuotiems asmenims nepadeda sukurti nuolatinio imuniteto.

Vis dėlto, daugelyje šalių sumažėjęs virusinių ligų skaičius dar nereiškia, kad jos buvo visiškai išnaikintos visose pasaulio dalyse. Viruso eliminavimas konkrečiame regione tuo metu, kai jis plinta visame pasaulyje, vargu ar yra gera žinia. Ilgalaikė masinė vaikų vakcinacija yra ligos kontrolės priemonė, kuri, laikui bėgant, visą mūsų suaugusiųjų populiaciją (bet dar svarbiau, kūdikius) paverčia vis labiau ir labiau neapsaugotais nuo nepilnai išnaikinto viruso, kurį galima lengvai įvežti iš naujo

Kodėl visuomenės sveikatos priežiūros institucijos siekia įdėti tiek daug pastangų į šį saviapgaulės verslą, kuriame yra siekiama nevienodo viruso išnaikinimo? 

Galbūt šiek tiek pavėluotai, teoriškai mes jau galime pastebėti visuomenės sveikatos katastrofą, kurios link mes visi judame:^[15] 

Siekiant paaiškinti skiepijimo, kaip kontrolės metodo, naudą, užkrečiamoms ligoms, kurioms vakcina gali užtikrinti ilgalaikę apsaugą, gali būti naudojami įvairūs paprasti modeliai. Vis dėlto, daugelio ligų imunitetas su laiku mažėja… Čia demonstruojame kaip vakcinacija gali sukelti daugybę netikėtų padarinių. Spėjame, kad po ilgo periodo, kurių metu ligų nebuvo, infekcijos sukels žymiai didesnes epidemijas nei buvo spėjama pagal standartinius modelius. Ilgalaikei bet kurios vakcinacijos kampanijos sėkmei ir siekiant pabrėžti būtinybę išmanyti imunologinius imuniteto ir vakcinacijos mechanizmus, šie rezultatai turi akivaizdžias pasekmes.

Laikas pabusti ir pažvelgti į visuomenės sveikatos vakcinacijos politikos realybę bei ilgalaikius jos padarinius.